Kaip lėto kvėpavimo valanda pakeitė mano gyvenimą

„Įvadiniai kvėpavimo užsiėmimai padėjo man išspręsti problemas dėl miego ir įgyti daugiau ramybės nei bet kada anksčiau. Tačiau suprasti, kodėl taip nutiko, prireikė ne vienerių metų“, – knygos „Kvėpavimas autorius, žurnalistas James Nestor.

Patalpa kažin kuo priminė seną siaubo filmą: apsilaupiusios sienos, nudulkėję langai, mėnulio šviesos metami grėsmingi šešėliai. Įėjęs pro vartus pakilau girgždančiais laiptais į viršų ir pabeldžiau į reikiamas duris.

Durims atsilapojus, priešais stovėjo į ketvirtą dešimtį įžengusi moteris vešliais antakiais ir didžiuliais baltais dantimis, ji pakvietė mane į vidų. Paprašė nusiauti batus, tada palydėjo į didžiulę svetainę dangaus žydrynės spalva išdažytomis lubomis, ant kurių dargi buvo išpaišyti ir lengvučiai debesėliai. Atsisėdau prie nuo menkiausio vėjo gūsio subarškančio lango ir stebėjau kaip pro gelsvą gatvės žibinto šviesą praeina kiti čia traukiantys užsiėmimų dalyviai. Vyrukas kalinio akimis. Blondinė su kiek kreivokai padėtu indišku tašku ant kaktos.

Atkakau čia rekomenduotas savo gydytojos, nusprendusios, kad „kvėpavimo užsiėmimai Jums turėtų padėti“. Jie galėjo sustiprinti mano vis apviliančius plaučius, apraminti mano išsekintą protą, galbūt suteikti tam tikros perspektyvos.

Pastarieji keli mėnesiai man anaiptol nebuvo rožėmis kloti. Darbe viena stresinė situacija vijo kitą, o 130 metų senumo mano namas, rodės, tuojau ir suvis sugrius. Buvau ką tik atsigavęs po plaučių uždegimo, kuriuo persirgau ir prieš metus, ir dar prieš metus. Didžiumą savo laiko leidau namuose, dūsuodamas, dirbdamas ir iš to paties dubenio kasdien valgydamas tris kartus – tai darydavau susikūprinęs ant sofos, tuo pat metu peržvelgdamas daugiau nei savaitės senumo laikraščius. Buvau visiškai smukdomas rutinos – fiziškai, psichologiškai ir visaip kaip. Šitaip pragyvenęs kelis mėnesius galiausiai pasekiau savo gydytojos patarimu ir užsirašiau į įvadinius kvėpavimo kursus – išmokti vadinamosios sudaršano krijos technikos.

Lygiai septintą valandą vakaro pro duris įėjo toji moteris vešliais antakiais ir įsitaisė mūsų ratelio viduryje, įdėjo kasetę į apvalų magnetofoną ir paspaudė grojimo mygtuką. Liepė mums užsimerkti. Nurodė iš lėto įkvėpti pro nosį, tada iš lėto iškvėpti. Sutelkti visą dėmesį į kvėpavimą. Kvėpavau kaip liepta, tačiau nieko neįvyko. Nei viską nustelbiančio ramybės pojūčio, nei visiško raumenų atsipalaidavimo. Nieko. Praėjo dešimt, gal dvidešimt minučių. Man pradėjo darytis nuobodu, šiek tiek net supykau ant savęs, kad šį vakarą pasirinkau praleisti sėdėdamas ant grindų ir kvėpuodamas dulkinu oru sename Viktorijos laikų stiliaus name. Magėjo tiesiog atsistoti ir išeiti, bet nenorėjau pasirodyti esąs storžievis. O tada šis tas nutiko. Pats iš pradžių nepastebėjau jokio pokyčio. Nesijaučiau nei visiškai atsipalaidavęs, nei atsikratęs pašalinių minčių. Tačiau viskas atrodė taip, tarsi būčiau paimtas iš vienur ir perkeltas kažkur kitur. Tai įvyko akimirksniu.

Sau ant galvos pajutau šį tą šlapio. Pakėliau ranką nusivalyti ir pastebėjau, kad mano plaukai – visiškai permirkę. Perbraukiau ranka veidu žemyn – akis ėmė graužti prakaitas, burnoje pasidarė sūru. Žvilgtelėjau žemyn sau į pilvą, kaipmat pamačiau tamsias prakaito dėmes ant megztinio ir džinsų. Visi aplinkui buvo su švarkais ar striukėmis, užsimetę gobtuvus ant galvų, kad nesušaltų. Tačiau mano – net drabužiai permirkę prakaitu, tarsi ką tik būčiau įveikęs maratoną.

Priėjo instruktorė ir pasiteiravo, ar man viskas gerai, ar aš nesergu, ar manęs nekrečia karštis? Atsakiau, kad jaučiuosi kuo puikiausiai. Rytojaus dieną jaučiausi netgi dar geriau. Kaip ir buvo reklamuota, mane apėmė toks ramumas ir atsipalaidavimas, kokių jau išties seniai nebuvau patyręs. Gerai miegojau. Nebesikrimtau tiek daug dėl buitinio gyvenimo mažmožių. Iš sprando ir pečių dingo įtampa. Tai truko kelias dienas, vėliau šis pojūtis išsivadėjo.

Kas būtent man nutiko? Kokiu būdu sėdėjimas sukryžiavus kojas keistame sename name ir valandos trukmės kvėpavimas tam tikru būdu galėjo sukelti šitokią ženklią reakciją?

Kitą savaitę vėl apsilankiau kvėpavimo pamokoje: ir vėl tas pat, nors prakaito gal kiek mažiau. Savo šeimynykščiams ar draugams apie tai nieko neprasitariau. Tačiau man tikrai parūpo perprasti, kas gi man tąkart buvo, ir, kad tai išsiaiškinčiau, prireikė net kelių paskesnių metų. Per tą laiką suremontavau namus, susitvarkiau su vidiniais sunkumais ir atradau pėdsakų, galinčių padėti rasti atsakymus į man rūpimus su kvėpavimu susijusius klausimus. Išvykau į Graikiją aprašyti laisvojo nardymo – senovinės praktikos vienu įkvėpimu plaukioti panėrus šimtus pėdų po vandeniu – entuziastų.

„Būdų kvėpuoti yra ne ką mažiau nei būdų valgyti“ – pasakė man viena nardymo instruktorė, gebanti sulaikyti kvėpavimą daugiau nei 8 minutėms ir kartą panėrusi net daugiau nei į 300 pėdų gylį. „Ir kiekvienas būdas, kuriuo kvėpuojame, paveikia mūsų kūną skirtingai.“ Juk kas nors tikrai turėjo imtis tirti šitokio sąmoningo kvėpavimo poveikį ir žmonėms, mieliau laiką leidžiantiems sausumoje? Medžiagos radau tiek, kiek pakaktų ištisai bibliotekai. Bėda buvo tik ta, kad tie šaltiniai buvo šimtmečių, o kartais net ir tūkstantmečių senumo.

Septynios senovės kinų Dao knygos, rašytos maždaug 400 metų prieš Kristų, yra skirtos išimtinai kvėpavimo temai – kaip kvėpavimas gali mus išgydyti arba pražudyti, nelygu kaip kvėpuosime. Netgi dar seniau šiam klausimui dėmesio yra skyrę ir indai – jie kvėpavimą ir dvasią laikė tapačiu dalyku ir aprašė rūpestingai ištobulintas praktikas, skirtas subalansuoti kvėpavimą ir užtikrinti deramą ir fizinę, ir dvasinę sveikatą. O kur dar budistai, pasitelkdavę kvėpavimą ne tik tam, kad prailgintų gyvenimą, bet ir tam, kad pasiektų aukštesnius sąmonės lygius. Visiems šiems žmonėms visose šiose kultūrose kvėpavimas buvo galingas vaistas.

Ėmiau ieškoti patvirtinimo šiems teiginiams šiuolaikiniame moksle – svarsčiau, ar esama kokių tam aktualių tyrimų pulmonologijos (medicinos sritis, tirianti plaučius ir kvėpavimo takus) srityje, bet beveik nieko neradau. Sprendžiant iš to, ką vis dėlto man pavyko aptikti, kvėpavimo būdas laikytas nesvarbiu dalyku. Daugelis gydytojų, tyrėjų ir mokslininkų, su kuriais šia tema kalbėjausi, pritarė tokiam požiūriui. Esą nesvarbu, ar dvidešimt, ar dešimt įkvėpimų per minutę, ir nesvarbu, ar tai darysime pro nosį, ar pro burną, ar pro kvėpavimo vamzdelį – visa tai, pasak jų, yra visiškai tas pat. Svarbiausia, neva, aprūpinti organizmą deguonimi, o viskuo kitkuo pasirūpins patsai organizmas. Vis dėlto šios temos neatsisakiau, kapsčiau vis giliau, ir pamažu man ėmė vertis kur kas platesnis vaizdas. Sužinojau, kad nesu vienintelis, kuris pastaruoju metu pradėjo kelti šiuos klausimus. Kol kapsčiausi po įvairiausius rašytinius šaltinius ir ėmiau interviu iš laisvųjų nardytojų ir kitų ypatingo kvėpavimo asų, Harvardo, Stanfordo ir kelių kitų itin gerbiamų mokslo institucijų mokslininkai pamažu patvirtino kai kurias, atrodytų, visiškai neįtikėtinas istorijas, apie kurias buvau girdėjęs.

Tačiau šis darbas vyko ne pulmonologų laboratorijose. Kaip sužinojau, pulmonologai daugiausia koncentruojasi tirdami specifines plaučių ligas – pneumotoraksą, vėžį, emfizemą. „Mes dirbame tiesiog su kritiniais atvejais, – sakė man vienas pulmonologijos veteranų. – Sistema veikia būtent taip.“

Ne, šie kvėpavimo tyrimai buvo atliekami kitur: kasinėjant senovinius kapinynus, odontologų pacientų kėdėse, psichiatrinių ligoninių palatose. Visai ne ten, kur galima būtų tikėtis aptikti moderniausių šios biologinės funkcijos tyrimų.

Tik maža dalis iš šių mokslininkų sąmoningai ėmėsi tyrinėti kvėpavimą. Veikiau, kažin kokiu būdu, kvėpavimo tema pati susirasdavo juos. Jie išsiaiškino, kad mūsų gebėjimas kvėpuoti gerokai pakito per ilgą žmonijos evoliuciją ir tai, kad būdas, kuriuo kvėpuojame, yra ženkliai prastesnis nei tas, kurį taikėme industrinio amžiaus priešaušryje. Be to, jie atrado, kad įdėję tam tikrų sąmoningų pastangų, galime atstatyti savo kvėpavimą, o tai padarę pagerinsime kai kurias savo nervų ir imuninės sistemos funkcijas. Būdas, kuriuo kiekvieną parą 25 000 kartų įkvepiame (o tai sudaro maždaug 30 svarų (apie 13,6 kg) oro, kuris įeina į mūsų plaučius ir iš jų išeina), daugeliu aspektų yra toks pat svarbus, kaip ir tai, kokiu maistu maitinamės, kiek laiko skiriame mankštai ir kokius genus esame paveldėję.

Nuo tada, kai prieš keletą metų ėmiausi savo knygos, vyraujantis požiūris į kvėpavimo svarbą pasikeitė radikaliai. Covid-19 pavertė mus kvėpavimo apsėstų žmonių planeta. Dienas leidome kaukėmis prisidengę burnas ir nosis, o naktimis nerimaudavome spėliodami, ar tik neapima mūsų kosulys, ar tik neapsunksta krūtinė... Vis dėlto, kad ir kaip sunku dabar būtų tai pripažinti, visame tame yra ir pagrindo optimizmui. Tai, kaip mes kvėpuojame, gali turėti įtakos mūsų sveikatai ir gyvenimo trukmei ir tuo susirūpinti reikėjo jau labai seniai. Pastaruoju metu ne iš vieno gydytojo girdėjau, kad mūsų kvėpavimo takų sveikata yra glaudžiai susijusi su išgyvenamumu nuo Covid ir kad dabar jie neretai siunčia pacientus lankyti kvėpavimo užsiėmimų – šie padeda organizmui geriau apsiginti nuo šio viruso ir, pasireiškus simptomams, sėkmingiau jį įveikti.

Dr. Sarfarazo Munshi, kovojančio priešakinėse linijose su pandemija Karalienės ligoninėje Londone, internete paskelbtame vaizdo įraše galime stebėti jo demonstruojamą kvėpavimo būdą – penkis kartus giliai įkvėpti kaskart penkioms sekundėms sulaikant kvėpavimą ir galiausiai nusikosėti. Pasak gydytojo, ši kvėpavimo technika padeda išvalyti plaučius ir palengvinti kvėpavimą. Jokių mokslu pagrįstų įrodymų, leidžiančių teigti, kad tai padeda koronavirusu sergantiems, nėra, vis dėlto šį kvėpavimo būdą rekomenduoja ne kas kitas, o ligoninės slaugos skyriaus vadovė.

Noriu aiškiai pabrėžti štai ką – kvėpavimu, kaip ir bet kokiu gydymu ar vaistais, galima pasiekti labai daug. Kvėpuojant greitai, lėtai ar apskritai sulaikant kvėpavimą galima atsikratyti embolizmo. Žinoma, IV stadijos vėžio jokiais kvėpavimo būdais nepagydysi. Tokios kraštutinės problemos reikalauja skubaus medikų įsikišimo. Tačiau, kaip ir dauguma rytietiškosios medicinos praktikų, tam tikros kvėpavimo technikos geriausiai tinka kaip prevencinė priemonė, kaip būdas išlaikyti pusiausvyrą organizme, kad nežymūs sveikatos sutrikimai neperaugtų į kur kas rimtesnes problemas. Retkarčiais praradus šią pusiausvyrą, kvėpavimas gali padėti sugrąžinti viską į ankstesnes vėžes. Be to, tyrėjams prieš akis vis dar yra daugybė potencialių naujų atradimų šioje be galo besiplečiančioje srityje, tad laikui bėgant rasis vis daugiau išsamių mokslinių tyrimų.

O kol kas dauguma mūsų kvėpavimą suvokia tik kaip pasyvų veiksmą, kaip tai, ką mes tiesiog atliekame: kvėpuosi – gyvensi, liausiesi kvėpuoti – mirsi. Tačiau kvėpavimas nėra tiktai toks dvilypis. Svarbu ne tik tai, kad mes kvėpuojame, bet ir tai – kaip kvėpuojame. Tokį sveiko kvėpavimo supratimą ir praktikavimą vadinu „užmirštu menu“, nes jis toli gražu nėra naujas. Dauguma technikų, kurias tyrinėjau, ateina iš gilios senovės. Jos buvo sukurtos, aprašytos, pamirštos, paskui iš naujo atrastos jau kitoje kultūroje kitu laikotarpiu, o tada ir vėl pamirštos. Visa tai truko ištisus amžius.

Vienas dalykas, su kuriuo sutiko visi mano per pastaruosius kelis metus kalbinti pulmonologai yra tai, kad mes esame linkę persikvėpuoti. Šiandien laikoma normalu per minutę įkvėpti nuo 12 iki 20 kartų, vidutiniškai vienu įkvėpimu įtraukiant apie pusę litro ar daugiau oro. Tie, kurių kvėpavimas yra dažniausias, kvėpuoja maždaug dvigubai dažniau nei kadaise buvo normalu. Persikvėpavimas gali sukelti kraujo spaudimą, pervarginti širdį ir įvaryti mūsų nervų sistemą į streso būklę. Kad kūnas funkcionuotų efektyviausiai, kvėpavimas turėtų kiek įmanoma labiau atitikti mūsų metabolinius poreikius. Vadinasi, daugumai mūsų derėtų kvėpuoti mažiau. Tačiau to pasiekti anaiptol ne taip paprasta. Tam tikri faktoriai lemia, kad kvėpuojame per daug, panašiai kaip ir tam tikri faktoriai lemia, kad valgome per daug. Vis dėlto įdėję kiek pastangų ir deramai pasitreniravę, galime pasiekti, kad mažiau kvėpuoti taptų mūsų nesąmoningu įpročiu.

Po daugybės metų kelionių ir kvėpavimo tyrimų galiu pasidalinti viena išvada, turinčia, mano įsitikinimu, esminį poveikį mūsų sveikatai, laimės pojūčiui ir ilgaamžiškumui. Truputį nejauku prisipažinti, kad tam suvokti man prireikė bemaž dešimties metų, be to, puikiai suprantu, koks nereikšmingas patarimas tai gali pasirodyti. Vis dėlto nepamirškime, kad gamta yra paprasta, bet subtili. Mano atveju, tobulas kvėpavimas būtų toks: įkvėpkite per maždaug 5,5 sekundės, tada maždaug per tiek pat laiko iškvėpkite. Tokiu būdu per minutę atliksite 5,5 įkvėpimus ir gausite apytikriai 5,5 litro oro. Praktikuokitės šitaip tobulai kvėpuoti po kelias minutes ar po kelias valandas. Pasak kvėpavimo praktikų, taip kvėpuojant padidėja apykaita smegenyse ir kūne, ir sumažėja krūvis širdžiai. Tuo metu diafragma – tasai skėčio pavidalo raumuo mūsų krūtinėse – leisis žemiau ir kils aukščiau, leisdama į plaučius patekti didesniam oro kiekiui ir padėdama vykti geresnei kraujo apytakai kūne. Dėl šios priežasties diafragma kartais pavadinama „antrąja širdimi“, mat ji ne tik pulsuoja savo ritmu, bet ir daro poveikį širdies plakimo dažniui ir stiprumui.

Šiuo metu įvairios kvėpavimo technikos – mokymų, vaizdo medžiagos, knygų, mobiliųjų programėlių pavidalu – tapo jau ištisa industrija. Vis dėlto žinotina, kad ir mano minėtoji paprasčiausia kvėpavimo praktika yra tokia pat veiksminga. Jai nereikia nei baterijų, nei belaidžio ryšio, nei ortodontinių įtaisų, nei išmaniųjų telefonų. Ji nieko nekainuoja, tereikia įdėti šiek tiek laiko ir pastangų, o ir ja užsiimti galite bet kada ir bet kur. Taip kvėpavo ir mūsų tolimi protėviai, prieš 2,5 milijardo metų išlipę į sausumą, šią techniką – pasitelkdami tik burną, nosis, ir plaučius, – šimtus tūkstančių metų tobulino ir mūsų rūšies atstovai.

Dažniausia žvelgiu į tai kaip į pramankštą – šį tą, ką atlieku ilgokai prasėdėjęs prie stalo ar patyręs streso: tokiu būdu grąžinu save į vėžes. Pagal vidurkių dėsnį, per savo gyvenimą įkvėpsite 670 mln. kartų. Galimas daiktas, pusę šių įkvėpimų jau esate atlikęs. O gal – kaip tik dabar įkvepiate 669 000 000-ąjį kartą. Ir galbūt norėtumėte įkvėpti ir dar kelis milijonus kartų.