Termometrų pirmtakai
Pirmasis, atkreipęs dėmesį į pakilusią ligonių kūno temperatūrą, buvo V a. pr. m. e. gyvenęs medicinos pradininkas Hipokratas.
Jei būtų švenčiamas termometro gimtadienis, ant torto šiandien degtų daugiau nei 400 žvakučių, kurias reikėtų užpūsti.
Pirmąjį termometrą 1593 m. sukūrė italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas Galilėjas Galilėjus, kadaise ištaręs lemtingąją frazę apie žemę „O vis dėlto ji sukasi“. G.Galilėjaus išradimas į šiuolaikinį termometrą nelabai panašus, nes jis nerodė konkrečių reikšmių, kito tik jame esančio skysčio lygis. Mokslininkai G.Galilėjaus prietaisą vadino termoskopu arba termometru be skalės. Vanduo jame pakildavo arba nusekdavo. Šį procesą lemdavo temperatūra.
G.Galilėjaus amžininkas dar vienas italų mokslininkas – gydytojas Santorio Santorio sukonstravo analogišką termoskopą, kuriuo matuodavo ligonių temperatūrą. Tai buvo stiklinis skysčio pripildytas rutulys, prie kurio buvo pritaisytas sugraduotas vamzdelis. Ligonio temperatūra buvo matuojama šiam kvėpuojant į prietaisą arba šildant jį rankomis.
Žmogaus kūno temperatūra – per atstumą?
XIX a. viduryje anglų gydytojas seras Tomas Cliffordas Allbuttas sukūrė pirmąjį medicininį termometrą. Tai buvo mažas, maždaug 15,24 cm ilgio stiklinis sugraduotas vamzdelis. Svarbiausia yra tai, kad jis tikslią kūno temperatūrą sugebėdavo nustatyti maždaug per 5 minutes. Palyginus su ankstesnių mokslininkų išradimais ir iki to laiko naudotais termometrais, laikas, per kurį būdavo nustatoma ligonio kūno temperatūra, sutrumpėjo net 4 kartus.
Anglijoje sukurtas pirmasis medicininis termometras metams bėgant keitėsi visomis prasmėmis. Ilgus metus naudotą gyvsidabrio termometrą ne per seniausiai pakeitė termometrai su kelių metalų lydiniu, skaitmeniniai ir infraraudonųjų spindulių termometrai.
Termometras, kaip žinia, reikalingas nustatyti tikslią ligonio temperatūrą. Ši informacija reikalinga tiek pačiam sergančiajam, tiek gydytojui, kad būtų pa(si)rinktas tinkamiausias gydymas. Daugelis žmonių gana dažnai nekaip pasijunta būdami ne namie, kur gali ramiai pasitikrinti karščiuoja jie ar ne, bet dirbdami ar laiką leisdami mieste.
Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Zita Janušauskienė iš ilgametės darbo patirties tvirtina, jog šaltuoju metų periodu visada atsiranda klientų, kurie teiraujasi termometro. Ir tokių pastaruoju metu vis daugėja, mat žmonės, net ir nujausdami, kad puola liga, neretai vis tiek eina į darbą, vengia imti nedarbingumo lapelį ir dėl to prarasti taip reikalingų pajamų.
„Jausdami tokį poreikį, nusprendėme pasiūlyti papildomą paslaugą – galimybę nemokamai pasimatuoti temperatūrą. Tai žmonės gali padaryti naudodamiesi bekontakčiu termometru. Juo temperatūra pamatuojama skanuojant kaktos sritį virš antakių – nuo kaktos vidurio iki antakio pabaigos, smilkinio link“ – pasakoja Z. Janušauskienė.
Anot „Camelia“ vaistininkės, matuoti temperatūrą per atstumą – ne tik itin paprasta, patogu, bet ir higieniška, ypač jei tai daroma ne namie, o viešoje vietoje. Ši išskirtinė paslauga teikiama visose „Camelia“ vaistinėse.
Naudinga žinoti!
Ilgą laiką normalia žmogaus kūno temperatūra buvo laikomi maždaug 37°C. Paskutinių mokslinių tyrimų duomenimis, vidutine normalia temperatūra reikėtų laikyti 36,8°C. Svyravimas galimas nuo 36,2°C iki 37,5°C.
Vaistininkė Z. Janušauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingose kūno vietose (pažastyje, burnoje, kirkšnyje, išeinamoje angoje) temperatūra gali nežymiai skirtis. Pavyzdžiui, jei temperatūra matuojama burnoje, ji paprastai būna 0,5 °C mažesnė nei matuojant tiesiojoje žarnoje. Burnoje nepatartina matuoti temperatūros vaikams iki maždaug 5 metų ir psichinėmis ligomis sergantiems asmenims.
Kokia temperatūra pavojinga?
Kūdikiams didesnė nei 38°C, vaikams iki trejų metų – didesnė nei 39°C;
Net ir nedidelio temperatūros padidėjimo reikėtų vengti sergantiems kepenų ligomis;
Temperatūrai pasiekus 40°C, gali prasidėti haliucinacijos, ligonį ištikti šilumos smūgis;
Temperatūrai pakilus iki 42 °C, sutrinka kvėpavimo sistema.