Radau straipsnį apie bulimiją. Norėjau pasiteirauti: mano antroji pusė pavalgiusi slapta bėga išsivemti.. Kaip aš galėčiau jai padėti išgyti? Kokie mano veiksmai galėtų jai pagelbėti?
KĄ SVARBU ŽINOTI GYVENANT SU BULIMIKE?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Labai nelengva diagnozuoti nematant žmogaus, tačiau galima įtarti, kad Jūsų žmonai gali būti nervinė bulimija. Tai toks sutrikimas, kai žmogus jaučia nesuvaldomą norą valgyti. Po to atsiranda gėdos jausmas, savigrauža, todėl reikia tuoj pat to maisto atsikratyti: išvemti. Kartais prie to prisideda ir kiti būdai atsikratyti kalorijų: klizmos, laisvinamieji vaistai, intensyvūs fiziniai pratimai. Jūs apie tai nerašote. Arba to nėra, arba Jūsų žmona tai slepia. Neskubėkite jos demaskuoti, pabandykite iš pradžių suprasti, su kuo susidūrėte. Kaip atsiranda bulimija?
Dažniausiai pajutęs, kad viduje užgimsta nerimas, žmogus tuoj pat ieško būdų jį numalšinti. Vieni užsirūko, kiti ima skambinti draugams, kažkas išgeria. Bulimija – kai įprastiniu būdu numalšinti nerimą tampa valgymas. O po to, atsveriant, kompensuojant, išperkant padarytą „nuodėmę“ norisi tuoj pat to maisto atsikratyti.
Tai tampa nesuvaldomu, nekontroliuojamu elgesiu. Kartais bulimija yra reguliari – kasdien ar kelis kartus per dieną. Žmogus lieka vienas ir iškart pajunta nevaldomą impulsą prisivalgyti ir išsivemti. Kartais bulimija išnyksta, pavyzdžiui, kompanijose, keliaujant. Bulimija dažniausiai vystosi paauglėms lytinio brendimo įkarštyje. Tačiau gali būti ir merginai, sulaukusiai 20-25 metų, ir vidutinio amžiaus moteriai. Pasitaiko ir vaikinų su šiuo sutrikimu.
Kartais bulimija vystosi žmonėms, prieš tai turėjusiems anoreksiją – nepataisomą norą atsikratyti svorio. Tai irgi galimas variantas, jei Jūsų žmona ar draugė tik pradeda mesti svorį. O kartais bulimija atsiranda tiesiog naujai. Tačiau anoreksija sergančią moterį lengva pastebėti dėl neįprasto liesumo. O bulimikė iš šono yra niekuo neišsiskirianti. Tik dėmesingas žvilgsnis padeda išskirti kai kuriuos simptomus:
-polinkis valgyti daug ir valgyti bet ką;
-išsiputę žandai dėl padidėjusių seilių liaukų;
-polinkis užsidaryti tualete iškart po valgio;
-anksčiau nebūdingas uždarumas;
-dažni gerklės uždegimai;
-paraudę, kiek nubrozdyti du rankos pirštai, kuriais sukeliamas vėmimas;
-nuolat perštinti gerklė ir skaudanti burna dėl dažno skrandžio sulčių patekimo į burną;
-labai greit gendantys dantys dėl tos pačios priežasties;
-vidurių užkietėjimai;
-silpnumas, energijos stygius, raumenų trūkčiojimas (kalio ir kitų mineralų trūkumas dėl dažno jo pašalinimo iš organizmo);
-bejėgiškumas ir vienatvės jausmas;
-suvokimas, kad savęs nevaldai.
Taigi, bulimija nėra labai lengva būsena ir jokiu būdu nesusijusi su kažkokiu valios stygiumi ar tiesiog blogu įpročiu. Todėl Jums reikia žinoti, kad kaltinti žmoną ar draugę, priekaištauti jai ar bandyti sukontroliuoti jos elgesį – tai tas pats, kaip imti jums priekaištauti dėl to, kad jūs mirksite akimis. Juk Jūsų moteris greičiausiai ir pati supranta, kad elgiasi keistai. Ir pati save dėl to smerkia.
Jei Jūs bandytumėt ją atkalbėti tai daryti, ji pradėtų gintis. Sakytų, kad jai viskas gerai. Jeigu jai slėpti to nebeišeitų – pravirktų ir prisipažintų, tačiau vargu, ar Jūs galėtumėt jai padėti. Kaip ir su visais nevaldomais veiksmais – alkoholizmu, azartiniais lošimais, narkomanija, polinkiu vagiliauti – niekas iš šono negali šio proceso paveikti. Taigi, pats žmogus to nevaldo, o aplinkiniai nevaldo juo labiau.
Taigi, aš siūlau jums pasiduoti?
Būtent taip. Jums reikia, žinoma, pabandyti pasikalbėti su žmona. Tačiau sužinojęs, kas yra iš tiesų – atsitraukti. Atsitraukti ne dėl to, kad jos nemylėtumėt ar būtumėt ja nusivylęs. O dėl to, kad pripažintumėt, jog impulsyvūs veiksmai yra liguisti, ir ne Jūsų galioje gydyti žmogų. Juk sužinojęs, kad žmonai yra apendicitas, Jūs nesiimtumėte jo operuoti virtuviniu peiliu?
Bulimija – sutrikimas, kuriam yra sukurtas gydymas. Vilniuje Vasaros gatvėje veikia Mitybos sutrikimų centras, kuriame žmonės, sergantys anoreksija ir bulimija, lankosi ambulatoriškai. Čia juos pasitinka ir psichoterapeutai, ir psichologai, ir palaikymo grupė. Šalia centro tokiam žmogui reiktų reguliariai lankytis pas psichoterapeutą. Po truputį jis padeda suprasti, kas kelia jo nerimą, kaip jis atrodo kitiems, ir kokios giluminės priežastys stumia ji savęs nepriimti.
Taip, už visų panašių sutrikimų slypi savęs nepriėmimas. Kiek Jūs galite prisidėti prie to, kad žmona save pamiltų? Tiek, kiek pats ją mylite. Meilės ir priėmimo atmosferoje lengviau atsikratyti savo liguistų simptomų. Tačiau bandyti ją pakeisti, perauklėti, perkalbėti – nukrypimas nuo meilės.
Prisiminkite tai.
Linkiu jums kantrybės ir sėkmės.
Olegas Lapinas