„Novate“ pasakoja, kaip atsirado preparatas, vadintas panacėja nuo visų traumų ir žaizdų, kodėl jo gamybos receptas buvo parengtas tuometinėje SSRS ir kodėl iki šiol jis naudojamas tik Rytų Europos šalyse.
Istoriniai faktai
Vienoje gyvenęs gydytojas iš Vengrijos Ignazas Semmeleweisas tapo atradėju rankų sterilizavimo prieš operaciją srityje. Viskas prasidėjo, kai viename gimdymo namų skyriuje padažnėjo naujagimių mirčių nuo karštinės, o kitame skyriuje šis rodiklis buvo kur kas mažesnis. Gydytojas padarė išvadą, kad tai susiję su infekcija, kurią gydytojai pernešė savomis rankomis. Šie medikai gana dažnai dirbdavo infekciniame skyriuje ir patologinės anatomijos skyriuje, kuriame atlikdavo skrodimus.
Tada gydytojas pasiūlė prieš priimant gimdymą perskalauti rankas chlorkalkių tirpalu. Mirštamumas žymiai sumažėjo, vis tik I. Semmeleweiso teorijos nesiėmė tikrinti. Gydytojas tapo pajuokų objektu, jį atleido iš darbo, o galiausiai uždarė į psichiatrijos kliniką. Tik praėjus daugeliui metų po mirties, jį pripažino antiseptinių medžiagų pradininku. Šiuo metu gydytojo vardu pavadintas medicinos ir sporto universitetas Budapešte.
Prancūzas chemikas Louisas Pasteuras maždaug 1862 m. išsakė nuomonę, kad daugelį ligų sukelia mikroorganizmai, ir įrodė, kad pačios pavojingiausios ligos yra sukeltos bakterijų. Jis buvo mikrobiologijos ir vakcinavimo pradininkas, taip pat įkvėpė daugelį pasaulio medikų ieškoti įvairių antiseptinių priemonių dezinfekuoti medicinos instrumentams.
1856 m. jaunas chemikas iš Anglijos Williamas Perkinas velykinių atostogų metu nutarė atlikti bandymą. Jis siekė sintetindamas išgauti medžiagą, kuri savo ypatybėmis būtų analogiška chininui (labai brangus preparatas, kuriu gydoma maliarija). Po anilino apdorojimo W. Perkinas gavo ryškiai violetinę medžiagą. Šia medžiaga ištepus drabužį, dėmės nebeišsivalydavo.
Chemikui patiko preparato spalva, kartu su broliu ir draugu jie priėmė sprendimą pardavinėti šį sintetinės kilmės dažiklį. Tiems laikams tai buvo tiesiog genialus sumanymas. Visus audinius dažydavo tik natūraliais dažnais, o tokį atspalvį buvo sunku išgauti. Be to, violetinė tuo metu buvo labai madinga. Tyrėjai tęsė eksperimentus, išgavo ir daugiau spalvų – avietinę, geltoną, alyvinę ir žalią (tą pačią...).
Chemikas atidarė dažų gamyklą. Po kiek laiko anilino dažus ėmė naudoti pramonėje ir kt. srityse, taip pat – medicinoje. Iš pradžių jų dėdavo į reagentus, kad pro mikroskopą geriau matytųsi mikroorganizmai. Tyrimų eigoje pastebėta, kad mikroorganizmai žūsta nuo dažų, taigi, juos ėmė vartoti kaip antiseptikus. Dėl to žymiai sumažėjo mirštamumas. Statybininko sūnui, išradėjui W. Perkinui už išradimą sutiekė sero titulą.
Kurgi briliantai?
Briliantinė žaluma pigi, tačiau išsiskiria unikaliu ir prabangiu pavadinimu. Kodėl? Viskas dėl vertimo iš dviejų kalbų. Lotyniškai gelsvai žalia medžiaga kristalų pavidalu, kuri tirpsta spirite, vadinasi viridus nitentis, tai reiškia „blizganti žalia“. Prancūzai savo vertime pavartojo žodį „blizgantis“. o rusai nusprendė, kad tinkamiausias analogas bus žodis „briliantinis“. Taigi šiuo metu esantis pavadinimas su buteliuko turiniu neturi nieko bendro.
Kodėl daugelio valstybių gyventojai nepatikliai vertina briliantinę žalumą
Vakaruose neprotestuojama prieš praktinį preparato taikymą, tiesiog taip susiklostė, kad jis neprigijo. Užsieniečiams nesuprantama, ką reiškia žaliais taškeliais išmargintas vaikas Rusijoje. Antiseptinis preparatas fukorcinas, nuo kurio lieka avietinių dėmelių, irgi kelia nuostabą. O antiseptikas – bespalvis Castellani skystis naudojamas visur. Tiesa, Europoje medikai dažniau skiria tepalų su antibiotikais.
Daugelio Europos šalių vaistinėse briliantinė žaluma nepardavinėjama dar ir todėl, kad nėra atlikta klinikinių bandymų. Tuometinių sovietinių šalių vaistinėse preparatas atsirado gerokai anksčiau, nei buvo įvestas reikalavimas dėl klinikinių bandymų, o šiuo metu finansiškai nenaudinga skirti daug lėšų pigaus preparato bandymams.