„Kvėpavimas – gija, siejanti žmogų su gyvenimu, palaikanti jo gyvybę. Tačiau tai tik fiziologinis procesas, yra kur kas didesnė kvėpavimo reikšmė: jis – kelias į sveiką, prasmingą gyvenimą“, – įsitikinusi kvėpavimo terapijos meistrė Dalia Beata Kasmauskaitė.
– Kvėpavimą beveik visi laikome fiziologiniu procesu. Ar tiesa, kad kūnas, protas ir kvėpavimas – viena sistema?
– Kvėpuojame visą gyvenimą, vos paliekame motinos įsčias: šis procesas mums atrodo toks natūralus, savaime suprantamas, kad dažnai jo net nepastebime, nekreipiame dėmesio. O kvėpavimas yra didelė galia. Ją jau seniai įrodė senovės Rytų praktika, tai patvirtina ir šiuolaikinė medicina.
Atkreipkite dėmesį, kad sportuojant, šokant, dainuojant, atliekant jogos pratimus, net dirbant sunkų fizinį darbą patariama su atitinkamais judesiais įkvėpti ir iškvėpti – tik tada rezultatas bus geresnis, darbas eis sparčiau ir lengviau. Juk norint ką nors pasiekti, reikia įdėti energijos, o ji ir yra kvėpavimas.
Kvėpavimas labai priklauso nuo minčių, nuotaikos, emocinės būsenos: gerai nusiteikęs, atsipalaidavęs žmogus kvėpuoja laisvai ir lengvai, o kai užgriūva nemalonumai, patiriama įtampa – jis įsitempia, kvėpuoti darosi sunku, ritmas sulėtėja. Yra ne vienas pasakymas apie kvėpavimą: „Užėmė kvapą“, „Suspaudė gerklę“, „Ant krūtinės guli akmuo.“
Patiriamos emocijos, galvoje kirbančios mintys visą laiką turi įtakos kvėpavimo ritmui, smarkumui, amplitudei – kintant vidinei būsenai keičiasi ir kvėpavimas.
– Įtampa kūne – ne kas kita, kaip užslopintos emocijos?
– Lengvas, laisvas kvėpavimas prilygsta nuolat tekančiai vandens srovei. Taip kvėpuoja ką tik gimęs kūdikis, jo pilvelis pulsuoja laisvai – kyla ir leidžiasi. Augdamas vaikas į save sugeria viską, kas vyksta aplinkui: skaudžiai išgyvena priekaištus, kad blogai pasielgė, viską dedasi į širdelę, o neretai kaltina save dėl tėvų nesutarimų.
Nuo neigiamų emocijų vaikas negali apsiginti: jo kūnelis gūžiasi, petukai apsunksta, mintys vibruoja smegenyse, kvėpavimas stringa. Dėl šios priežasties kūnas įsitempia, vidaus organai negauna pakankamai deguonies ir giliausiuose fizinio kūno sluoksniuose atsiranda įtampa. Įdomu, kad tam tikros emocijos sukelta įtampa organizme turi savo vietą: žmogaus kūnas – savotiškas emocijų žemėlapis. Įsiminiau vieno gydytojo žodžius: „Bronchinė astma – ne deguonies sulaikymas plaučiuose, o nerimo kaupimas viduje.“
Vaizdžiai sakant, išgyvenimai tarsi įsirašo į kvėpavimą ir gali ilgam pasilikti, net jei žmogus apie juos seniai pamiršo ar net nenujaučia turįs. Taip susidaro mūsų kvėpavimo įpročiai, o jų sukelta vidinė būsena veikia savijautą, sąmonę, turi įtakos reakcijoms, veiksmams, motyvams, sprendimams ir visam gyvenimui.
Sąmonėje formuojasi tarsi kreivas veidrodis, trukdantis žmogui realiai suvokti save, kitus ir aplinkinį pasaulį. Nejučiomis įkliūvame į savo pačių paspęstas pinkles.
– Kaip ištrūkti iš šio užburto rato?
– Deja, dabar žmonės labiau rūpinasi savo įvaizdžiu: tobulas kūnas, brangūs drabužiai, gražūs namai, aplinka... O kas darosi viduje? Kiekviena neigiama emocija, bloga mintis slegia krūtinę tarsi akmuo, trukdo laisvai tekėti energijai. Jei vidaus, kaip ir savo namų, nuolat netvarkome, nevalome šiukšlių, įsivaizduokite, kiek ten akmenų prikrinta per gyvenimą, o dar stebimės, iš kur prasta nuotaika, depresija, ligos... Dėl visų problemų įpratome kaltinti kitus – ne save, juos norime keisti, teisti, bet tai negelbsti.
Kaip teko matyti keliaujant, Indijoje žmonės daug labiau atsipalaidavę, nors materialia išraiška turi gerokai mažiau, o mes gyvename deficito režimu, mums nuolat visko maža, trūksta, neužtenka. Tiesą sakant, turime daug ko, artėjant šventėms prie prekybos centrų netilps automobiliai, bet dauguma jaučia meilės trūkumą. Todėl reikėtų labai atidžiai ir giliai pažvelgti į savo vidų, stengtis perprasti save, pažinti, pajusti pasaulį: augami, tobulėdami vidumi lengviau rasime visų nesėkmių, problemų priežastis.
– Kaip kvėpavimas padeda įveikti įtampą ir ligas?
– Viskas susiję, jei įtampa kvėpuojant tęsiasi ilgus metus, žmogus suserga. Norint būti sveikam reikia mokytis atpalaiduoti, išlaisvinti fiziologinį kvėpavimo mechanizmą ir atsikratyti giliausiuose sluoksniuose glūdinčios įtampos, nes ji kenkia fiziologinei, psichologinei, emocinei, dvasinei savijautai.
Vieni tikisi, kad pakelti nuotaiką, išsilaisvinti nuo apnikusio slogučio padės alkoholis, cigaretės, narkotikai, vaistai – jie tik užteršia, nuodija organizmą. Kur kas geresnis būdas – joga, masažas, baseinas, šokiai, bėgiojimas, pasivaikščiojimai, kai kam pakanka tiesiog pabūti gamtoje ar paklausyti muzikos.
Deja, atsikratyti giliausiuose sluoksniuose susikaupusios įtampos labai sunku. Padeda sąmoningo kvėpavimo praktika. Ji jungia kvėpavimą, dėmesį ir atsipalaidavimą. Per praktiką gulintis žmogus kvėpuodamas atsipalaiduoja, tačiau yra sąmoningas: jis sukaupia dėmesį į ritmingą, tolygų kvėpavimą ir stebi kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą.
– Kas yra sąmoningo kvėpavimo praktika?
– Jos veikimo principą galima palyginti su stikline, kurioje yra pusė dumblo ir pusė vandens: pilant vandenį purvas kyla į viršų ir išbėga, stiklinėje lieka tik švarus vanduo. Sąmoningas kvėpavimas, arba kvėpavimas energija, ir yra tyras vanduo, kuris plauna, gaivina, gydo, atpalaiduoja tiek fizinį, tiek energinį kūną.
Juk liga ar skausmas su atsipalaidavimu poroje negali būti! Per praktiką žmogaus kūnas labai smarkiai atsipalaiduoja, tada protas paleidžia visus sugulusius emocinius įrašus ir sąmonėje įvyksta vidinių atsivėrimų. Daugiametė mokymų patirtis rodo, kad žmonės vėl įgauna pasitikėjimo savimi, pajaučia savo išskirtinumą, atsiskleidžia talentai, kuriuos buvo sukausčiusi baimė, nepasitikėjimas, paties ar aplinkinių užkrauti apribojimai.
– Ar galima patiems išmokti taisyklingai kvėpuoti?
– Kaip sąmoningai kvėpuoti, yra daug technikų, tačiau pradėti patiems savarankiškai jas taikyti nepatariu. Kvėpavimas – galingas įrankis, reikia būti labai atsargiems, nes galite ir padėti sau, ir pakenkti. Būtina turėti mokytoją, kuris patars, nukreips, dalyvauti seminaruose.
2010–2015 metais su seminarais išvažinėjau kone visą Lietuvą, pabuvojau dideliuose ir mažuose miestuose – mokiau žmones sąmoningai kvėpuoti.
– Šiuolaikinis gyvenimas virto bėgimu: kai ką reikia pavyti, kai ką spėti padaryti... Gyvenant tokiu tempu nuolat jaučiamas susierzinimas ir įtampa. Ką daryti, kad pasekmės nebūtų labai skaudžios?
– Nuo įtampos, neigiamų emocijų niekur nepabėgsime – tai kasdienybė, todėl reikia išmokti tinkamai į jas reaguoti. Jei kokioje nors situacijoje jaučiate įtampą, sutelkite dėmesį į kvėpavimą, jo nespauskite, o priešingai – laisvai atsiduskite. Patikinu, nepratusiems tai daryti bus gana sunku.
Gilus, iš vidaus išsiveržiantis atodūsis padės atsipalaiduoti. Ir nedrausminkite vaikų dėl atodūsių, nes jie – tarsi namų laidininkai, sugeriantys ne tik teigiamas, bet ir neigiamas tėvų, aplinkinių emocijas, atsidusdami vaikai nori jomis atsikratyti. Turbūt pajutote, kad atsidusus visa krūtine palengvėjo – gyvenimas tapo šviesesnis, atsirado sparnai?