Anksčiau savo svoriu niekada nesiskusdavau, valgydavau viską, ką tik norėjau ir nepriaugdavo nei gramas. Labai džiaugiausi savo mamos man perduotais genais, nes ji taip pat buvo liekna.
Gruodžio 20 d svėriau apie 69 kilogramus. Tada sužinojau, kad sergu plaučių uždegimu, per gydymosi laikotarpį (10 dienų) beveik visiškai neturėjau apetito, valgiau labai nedaug ir po 10 dienų svėriau 64 kilogramus. Visi pažįstami ir draugai pastebėjo, kad suplonėjau, ir man tai patiko. Bet kai pasveikau, vėl pradėjau valgyti normaliai, ir svoris sugrįžo maždaug iki 67 kilogramu.
Tada sugalvojau kad reikia mesti svorį (dabar šio savo sprendimo labai gailiuosi, nes tada atrodžiau sveikai ir gražiai) .
Pradėjau domėtis visokiomis dietomis, kai per savaitę gali numesti apie 5 kilogramus ir panašiai... bet po kelių dienų dietos viską mesdavau ir persivalgydavau. Turbūt tai buvo dėl kalorijų trukumo, nes organizmas stengdavosi atsigriebti dėl negautų kalorijų.
Pradėjau intensyviau sportuoti ir mažiau valgyti. Būdavo taip, kad per tris dienas numesdavau apie 4 kilogramus, ir tada per porą dienų vėl ataugdavo. Taip tęsėsi labai ilgą laiką praktiškai iki dabar. Ir dabar suprantu kad jeigu jau norėčiau numesti tą svorį, tai turėčiau daryti lėtai, kad nepakenkčiau organizmui, bet, atrodo, numesčiau bent pusę to svorio, kurį noriu numesti per trumpesnį laiko tarpą, o tada galėčiau mesti lėtai. Bet kiekviena mano dieta baigdavosi labai dideliu persivalgymu.
Po persivalgymo labai save grauždavau, nes tas geras jausmas, kai valgai, trukdavo labai trumpai. Tada labai blogai jausdavausi, nuspręsdavau kelias dienas pabadauti, kad numesčiau priaugtą svorį. Pradėjau badauti. Iš pradžių 1 parą, po to stengiausi 3, bet po 2 parų vėl persivalgydavau, nebežinojau ką daryti.
Taip yra ir dabar, bandžiau pradėti valgyti normaliai, taip kaip anksčiau, kai nesilaikiau jokių dietų, bet tada pradėjo augti svoris, turbūt dėl to kad sulėtėjo medžiagų apykaita. Dabar nusprendžiau numesti svorį iki 65 kilogramų (tiek kiek sverdavau anksčiau, kai viską valgydavau), ir tai padaryti per 4 su puse mėnesio, iki kelionės į Vokietiją su mokykla.
Aš pati suprantu, kad mano svoris yra normalus, ir daug kas man sako kad mano figūra yra tobula, kad man pavydi, bet man nepatinka tai ką matau veidrodyje. Turbūt nėra nei vienos minutės mano dienoje, kad aš nepagalvočiau apie savo svorį. Aš visą laiką apie tai galvoju, ką bedaryčiau. Atsikėlus ryte iškart lipu ant svarstyklių, kad sužinočiau kiek numečiau...
Tada žurnale paskaičiau apie mitybos sutrikimus, ir pamačiau, kad turiu labai daug bulimijos požymių, vienintelis dalykas kurio nesu dariusi- tai vėmusi. Nors porą kartų bandžiau, nepavyko (nors nieko nebuvau apie tai skaičiusi, ar žinojusi, kad taip reikia daryti).
Po kiekvieno persivalgymo kitą dieną badaudavau arba valgydavau labai mažai kalorijų, ir labai daug sportuodavau, nors būdavo labai silpna, aš jausdavausi stipri, kad nugalėjau alkį ir daug sportavau. Nebežinau, ką toliau daryti.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI KOVOJI SU SVORIU
Manau, kad norint suprasti tavo situaciją reiktų susikoncentruoti į idėją "daug kas man sako, kad mano figūra yra tobula, kad man pavydi, bet man nepatinka tai, ką matau veidrodyje". Taigi išoriškai tavo išvaizda yra gera. O viduje tavo išvaizda yra bloga. Taip jau yra, kad mes matome save kitaip, nei mus mato kiti žmonės. Ir vertiname save skirtingai. Gali būti įvairūs variantai.
Pavyzdžiui, būdama maža tu piešdavai visokius paveiksliukus ir jie tau atrodė nuostabiai. O kažkokiam vaikui jie atrodė bjaurūs. Ir galėjo būti atvirkščiai. Tavo mamai labai patiko suknelė, kuria ji tave aprengė. O tau ji atrodė šlykšti!
Dabar kažkas panašaus vyksta su tuo, kaip tu matai save veidrodyje.
Tu turi galimybę patikėti tuo, ką tau sako kiti. Taip, tu esi normalaus svorio, ir medicininiu, ir sveiko proto atžvilgiu. Tuomet iš kur atsiranda tas nepatikimas sau pačiai?
Paauglystėje yra labai lengva nepatikti sau pačiai. Galima jaustis labai toli nuo savo susikurto idealo:
· turiu būti "tyra", o mane persekioja gašlios mintys ir vaizdiniai;
· turiu būti seksuali, o sekso bijau;
· turiu būti populiari ir bendraujanti, o esu uždara ir mažai mėgiama;
· turiu būti tobulo grožio, o turiu trūkumų;
· turiu būti drąsi, o pasimetu ir nepasitikiu savimi atsidūrusi dėmesio centre;
· turiu būti stipri, o kartais pasiduodu silpnumui;
· turiu būti protinga, o kalbu kvailystes.
Toks, koks esi, paauglystėje žmogus sau nepatinka. Ne todėl, kad jo negiria. O todėl, kad lygina save su susikurtu idealu. Toks "idealus aš" tampa iššūkiu, kurį paauglystėje norisi priimti ir kovoti: už tyrumą; už seksualumą; už populiarumą; už grožį; už drąsą; už jėgą; už protą. Kartais už kelis dalykus iš karto - tuomet tai vadinasi "perfekcionizmas".
Pažiūrėkime, kokiais žodžiais tu aprašai savo pastangas sulieknėti: "aš jausdavausi stipri, kad nugalėjau alkį ir daug sportavau". Taigi valgymas nėra tau nei savęs pasotinimas, nei malonumas. Tai - tavo sportinė arena, kurioje tu kovoji su savo svoriu ir su savo periodiškai grįžtančiu noru prisivalgyti.
Galima įsivaizduoti, kad tavo galvoje mirga magiški skaičiai svarstyklėse: "60... 62... 65". Jie tave užburia ir tampa tavo "idealaus aš" vaizdiniu. Dabar tu turi iššūkį ir turi ko siekti ir dėl ko gyventi.
Žinoma, visa tai labai panašu į bulimiją, tik dar netipišką. Ir medicininiu požiūriu tai jau yra mitybos sutrikimas. Juk mityba nebėra tau malonus, neįpareigojantis dalykas. Ji tau yra kova. Joje tu patiri daugiau nemalonių emocijų, nei malonių. Ir jei tu dar pradėtumei vemti, tai jau būtų tipiška bulimija.
Tu kažkaip savaip supratai vėmimą kaip privalomą dalyką, nes rašai: "nors nieko nebuvau apie tai skaičiusi ar žinojusi, kad taip reikia daryti". Tu supratai, kad tau "reikia" vemti? Ne, nereikia taip daryti, jei tu nori likti sveika. Jei tu dar pradėtumei vemti, tau atsirastų rimtesnių sveikatos sutrikimų: silpnumas, svaigulys, širdies ritmo sutrikimai ir kiti kalio trūkumo simptomai. Pasikeistų tavo išvaizda į blogesnę pusę. Tuomet jau matytųsi ir kitiems, kad esi nesveika. Tavo būklė pereitų į kategoriją "tipiška bulimija" ir tau reiktų gydytis mitybos sutrikimų centre.
O dabar tau tik yra mitybos sutrikimas, ir tau reiktų žinoti, jog iššūkis yra ne svoris. Ir jei tu leistumei man tau patarti - tavo idealas galėtų būti ne magiški skaičiai svarstyklėse. Tavo rimtesnis iššūkis - nemeilė sau. Kylanti iš labai sadistiško, labai žiauraus "aš idealo" tavo sieloje.
Būti dar tobulesnės figūros, išguiti iš savo gyvenimo bet kokius netobulumus - reiškia paversti save graikų statula. Iš marmuro, ne gyva. Tokia, kokios negali mylėti, o gali tik dar labiau jai pavydėti. Toks žiaurus, perfekcionistiškas savęs tobulinimas - tai ypatinga savęs kankinimo forma. Labai artima nacių ir fašistų pastangoms sukurti "švarią" visuomenę, kurioje daug kas automatiškai tampa "pusiau žmogumi".
Juk naciai ir fašistai tiesiog bandė patobulinti žmonių rasę, ir į priekį juos vedė "idealios visuomenės" vizija. Tai vizijai įgyvendinti jie sukūrė dujų kameras ir masiškai žudė ten visus - moteris, vyrus, vaikus - kurie neįsipaišė į šį idealą.
O dabar pagalvokime: kas turėtų būti toks tavo idealas, kuriame sadizmui, savęs kankinimui nebeliktų vietos? Kuriame savęs naikinimo nebeliktų, o liktų meilė sau, priėmimas savęs?
Žinoma, jei tu jau dabar turėtum tokį idealą, tai ir problemos nebūtų. Tačiau ką jei tu sukursi tokį savęs idealą, kur nebebus skaičių, o bus meilė sau? Ar tu manai, kad tai nepakankamas iššūkis tau ir kas lengva tai pasiekti?
Prieik prie veidrodžio ir žiūrėdama sau į akis garsiai pasakyk: "tu esi man gera tokia, kokia esi".
Ar lengva?
Na va, matai?
O tie visi žaidimai su svoriu - palik tai vaikystei.
Sėkmės tau.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!