Šią arbatą ruošiame trečius metus, todėl jau galiu pasidalinti savo patirtimi. Kaip ir dauguma vaistažolių, ji yra naudinga ir turi gana platų poveikį organizmui, be to, man ji yra dar ir labai skani.
Gauromečio arbata buvo plačiai vartojama prieš tai, kai paplito juodoji ir žalioji arbatos. Ypač buvo vertinama Rusijoje, kur buvo vadinama “Ivan-čaj” arba pagal jos auginimo vietovę – “Koporskij”. Rusija iki XIX amžiaus pabaigos eksportavo šią arbatą į Angliją ir kitas Europos šalis.
Gauromečio arbata buvo mėgiama ir populiari ne tik dėl savo skonio, bet ir dėl naudingų organizmui savybių. Joje daug karotino ir vitamino C, gausu mineralinių medžiagų, stimuliuojančių kraujo gamybą ir reikalingų medžiagų apykaitai.
Joje yra flavanoidų, pektinų, tanino, chlorofilo, polisacharidų, organinių rūgščių ir t.t.. Žodžiu, tikra natūrali vaistinė, padedanti palaikyti optimalią organizmo veiklą.
Gauromečio arbatos nauda labai pati:
Stiprina imunitetą;
Gerina kraujo sudėtį;
Padeda gydyti šlapimo sistemos ligas;
Padeda atgauti jėgas po ligos ar išsekimo;
Turi priešuždegiminį ir skausmą malšinantį poveikį;
Mažina organizmo intoksikaciją;
Skatina žaizdų gijimą;
Padeda išlaikyti rūgščių-šarmų pusiausvyrą;
Ramina ir stiprina nervų sistemą;
Liaudies medicinoje žinoma kaip priemonė nuo įvairių auglių.
Ir tai dar ne visos teigiamos gauromečio arbatos savybės – ją galima gerti kasdien, o susirgus tiesiog gerti dažniau. Mes pastebėjome labai gerą poveikį nervų sistemai, o tiksliau – dvasinei žmogaus pusiausvyrai.
Ši arbata nemigdo, neslopina (todėl ją galima gerti ir ryte, ir vakare), bet suteikia sveiką žvalumą ir vidinę ramybę, arba, kitaip – normalią, sveiką vidinę dvasinę pusiausvyrą. Šią savybę pastebi visi, kas pavartoja ją ilgesnį laiką.
Apie kitas savybes negaliu kažko ypatingo pasakyti, nes gyvenu sveikai, todėl išskyrus avarijos traumų pasekmes, kitų problemų su sveikata neturiu. Bet, matyt, tame, kad nėra kažkokių sunkių ligų, yra ir gauromečio arbatos nuopelnas..
Dabar apie arbatos rinkimą ir paruošimą. Gaurometį reikia rinkti žydėjimo metu, auga jis dažniausiai pamiškėje, jį atpažinsite pagal gražią rausvą žiedų šluotelę. Lapai pailgi, su išilgine gysla per lapo vidurį, nuo kurios eina smulkios skersinės gyslelės.
Skiname visą augalo stiebą su lapais ir žiedais, tik atsargiai, kad neišplėštume šaknų. Atsinešę namo neplauname, o tiesiog nubraukiame nuo stiebo sveikus lapus ir žiedų šluotelę džiovinimui. Nedžiovinkite susidariusių peržydėjusių žiedų anksčių, nes iš jų vėliau susidaro pūkai.
Mes gaminame fermentuotą gauromečio arbatą – tokia ji kvapnesnė ir skanesnė. Pasigaminti fermentuotą arbatą labai paprasta: tiesiog imame švarų stiklainį ir sausakimšai prikemšame jį gauromečio lapų ir žiedų.
Neturi likti oro tarpų, iki pat viršaus prikemšame ir lengvai užsukame. Paskui suvyniojame į storą audeklą ir trims dienoms pastatome šiltai. Retkarčiais atsukame stiklainį, kad prasivėdintų.
Po trijų dienų arbatą ištraukiame ant popieriaus ar audeklo ir baigiame džiovinti, džiovindami kartais pavartome. Kai išdžius, turėsite fermentuotą arbatą – ją sudėkite į indelius arba maišelius.
Kiek reikėtų jos paruošti iki sekančios vasaros? Mes pasiruošiame maždaug tris litrus jau sudžiovintos arbatos, kartais kiek daugiau – tiek pilnai pakanka ir mūsų šeimai, ir draugams pavaišinti ar pasidalinti.
Kaip užvirti gauromečio arbatą? Galima užvirti kaip įprastą arbatą, bet geriau ją užvirti termose – kuo ilgiau ji bus karštame vandenyje, tuo geriau. Vasarą galima užvirti, atšaldyti ir gerti šaltą.
Galima pasigaminti mišinį su medumi (2dalys medaus ir viena dalis gauromečio) – tuomet medus sustiprins gauromečio savybes, jį bus galima valgyti po šaukštelį profilaktiškai arba pastiprinimui.
Jei dar neragavote šios arbatos – tikrai verta jos pasirinkti, sudžiovinti ir paragauti – ji turi tiek naudingų savybių.. Daugeliui ir jos skonis patinka – fermentuota ji turi švelnų medaus ir gėlių kvapą.