Arseno vartojimas
Nors istorija mena nemažai atvejų, kai arsenas (labai nuodingas cheminis elementas - DELFI) naudotas žmogžudystėms įvykdyti, vis tik buvo ir tokių, kurie jo vartodavo savo noru. Arseno valgytojai iš Štirijos šios medžiagos vartodavo XIX a. viduryje. Šios teritorijos gyventojai pradėdavo nuo itin nedidelės dozės ir palaipsniui tolerancijai stiprėjant dozę didindavo, rašo toptenz.net. Arsenas vertintas dėl veido odos spalvą gerinančių ir kalnuose kvėpavimą lengvinančių savybių.
Įdomu pastebėti, kad kai kurie iš šių asmenų galėdavo suvartoti tokį arseno kiekį, kuris paprastą žmogų nužudytų, nors tai darydami jie jautėsi kuo puikiausiai. Tiesa, nutraukus arseno vartojimą pasireikšdavo vėmimas, vidurių užkietėjimas, spazminis skausmas ir kiti negalavimai. Nepaisant šių grėsmių žmonės visame pasaulyje ryždavosi išmėginti šią praktiką. Jameso Johnstono knygoje „The Chemistry of Common Life“ arsenas minimas kaip populiarus papildas grožiui puoselėti. Arseno vartotojai turėdavo dvi galimybes: palaipsniui atpratinti organizmą nuo šios medžiagos vartojimo arba mirti nuo su arseno vartojimu susijusių komplikacijų.
Rentgeno spinduliai plaukams šalinti
1895 m. Wilhelmas Roentgenas išrado rentgeno spindulius, o gydytojas Leopoldas Freundas iš Austrijos pastebėjo, kad dėl šių spindulių poveikio žmogus plinka, todėl rekomenduodavo taikyti štai tokią terapiją hipertrichozei (pernelyg dideliam plaukuotumui) gydyti. Gydytojas Albertas Geyseris šios terapijos ėmėsi su didžiuliu entuziazmu. Deja, padariniai buvo itin liūdni – dėl žalingo radiacijos poveikio gydytojas neteko kairės rankos pirštų. A. Geyseris sukūrė modernistinį Cornell aparatą, kuriame buvo naudojami ultrašvelnieji rentgeno spinduliai, ir kartu su sūnumi įkūrė „Tricho Sales Corporation“.
1915 m. savo straipsnyje A. Geyseris tikina, kad naudojant šį prietaisą nei pacientui, nei specialistui nereikalinga jokia apsauga. Jis kūrė rentgeno aparatus grožio salonams ir apmokė specialistus dirbti su „The Tricho System“. Šios procedūros vadintos gydymu šviesa arba gydymu trumposiomis bangomis.
Vis tik galiausiai paaiškėjo, kokie gi yra ilgalaikiai gydymo šiuo prietaisu padariniai. Dėl radiacijos poveikio pacientų oda susiraukšlėdavo ir sustorėdavo, atsirasdavo odos pažeidimų, opų, netgi išsivystydavo vėžys. Nepaisant viso to, plaukų šalinimo rentgeno spinduliais paslaugos buvo teikiamos ir toliau, o valdžia nesiėmė jokių veiksmų tam sustabdyti. Laikraščiuose publikuotos siaubo kupinos žmonių istorijos, didėjo sąmoningumas ir mažėjo tokių paslaugų paklausa.
Žiurkių namais tapę perukai
Didelės apimties perukai XIX a. buvo neįtikėtinai populiarūs: kuo didesnis būdavo perukas, tuo įspūdingesniu laikytas jį dėvinčiojo grožis. Karališkųjų šeimų nariai savo statusą demonstruodavo ryškiaspalviais drabužiais ir neįtikėtinais perukais. Neišvengiamai atėjo laikas naudoti lydytus taukus, nes perukai paprasčiausiai tapo per dideli ir nebeišsilaikė ant galvų.
Šie galvos dangalai būdavo tvirtinami prie tikrų plaukų ir ant galvos būdavo paliekami net kelioms savaitėms. Kadangi taukai nebūdavo išplaunami, jie traukdavo uteles ir pavojingus graužikus. Galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau būdavo moterų, kurios nakčiai galvą su peruku kišdavo į narvą, kad išvengtų nemaloniųjų lankytojų dėmesio. Deja, ne visi turėjo tokius narvus, todėl retkarčiais žiurkės vis tik sugebėdavo patekti į peruką ir ten netgi susisukdavo lizdą.
XIX a. pradžioje Prancūzijoje vyrų perukai būdavo įmantresni nei moterų, o štai to paties amžiaus pabaigoje būtent moterų perukų aukštis siekdavo 30 ir daugiau centimetrų. Kadangi neretai šios galvos puošmenos sverdavo tikrai nemažai, žmogų vargindavo uždegimai ir kitokios problemos.
Pilve gyvenantys kaspinuočiai
Viktorijos eros metais, pačioje XX a. pradžioje, aktyviai prekiauta piliulėmis, kuriose būdavo jautinio kaspinuočio kiaušinėlių. Kai žmogus prarydavo tokią piliulę, jo virškinamajame trakte apsigyvendavo kaspinuotis, o žmogus netekdavo daug svorio. Šių padarų ilgis gali siekti iki 9 metrų, o žmogų, kurio organizme šis parazitas apsigyvena, vargina sveikatos sutrikimai, pradedant galvos skausmais ir baigiant silpnaprotyste. Dažnai pasireiškia viduriavimas ir vėmimas. Dažniausiai kaspinuotis iš organizmo varytas praryjant organizmą nuo parazitų išvalančią tabletę, tačiau dažnai kaspinuočio išvarymo iš organizmo procesas būna kur kas labiau komplikuotas, nei įsivaizduojama.
Vis tik įtariama, kad ankstyvojo XX a. kaspinuočių dieta galimai tėra realybės neatspindinčios kalbos. Nors tam tikrų stebuklingą liekninamąjį efektą žadančių piliulių reklamų iš tikrųjų buvo, vis tik moksliškai nėra įrodyta, kokia gi buvo šių piliulių sudėtis. Tiesa, ir šiais laikais pasitaiko atvejų, kai žmonės tikina internetu įsigiję kaspinuočių kiaušinėlių, norėdami sulieknėti.
Tenka pripažinti, kad ir mūsų laikais galima rasti internetinių svetainių, kuriose liaupsinama kaspinuočių dieta. Nors vienas kaspinuotis kažin ar iš esmės gali ką nors pakeisti, vis tik patekęs į žmogaus organizmą jis gali reprodukuotis, o tai jau reikštų svorio netekimą ir rimtus sveikatos sutrikimus.