Kasmet spalio antrąjį šeštadienį minint Pasaulinę organų donorystės ir transplantacijos dieną žmonės raginami pareikšti savo valią: ar sutiktų po mirties tapti donoru įsigydami donoro kortelę arba apie savo nuostatas pasikalbėdami su šeimos nariais.
Gyvena viltimi
Organų transplantacija – vienas sudėtingiausių gydymo būdų, taikomas tada, kai kiti metodai padėti negali. Svarbu suvokti, kad nė vienas nesame apsaugotas nuo ligų, kiekvienas mūsų šiandien ar rytoj galime atsidurti tarp tų šimtų Lietuvos žmonių, kaip išsigelbėjimo laukiančių organų persodinimo. Tačiau organų transplantacija nevyks, jei žmonės prieštaraus organų donorystei, jei nesutiks po mirties dovanoti organų kitų gyvybėms gelbėti.
Šiuo metu įvairių organų transplantacijos laukia 448 Lietuvos gyventojai. Jiems organų donorystė – bilietas į naują gyvenimą. Tie, kurie balansavę tarp gyvenimo ir mirties sulaukė donoro organo, padėkos žodžius taria ne tik juos operavusiems ir gydžiusiems medikams, bet ir žmonėms, kurie skaudžią artimo šeimos nario netekties minutę pasielgė kilniaširdiškai ir dovanojo mirusiojo organus.
Šiemet buvo atliktos septynios širdies persodinimo operacijos, net trys iš jų – rugsėjo mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Rugsėjo 21-osios naktį Santariškių klinikose atlikta širdies transplantacija buvo 90-oji klinikų istorijoje.
Visų rugsėjo mėnesį operuotų trijų ligonių gyvybes palaikė dirbtinės širdys. Širdies transplantacijas atliekantis Santariškių klinikų kardiochirurgas dr. Kęstutis Ručinskas teigia, kad paskutinė širdies transplantacija buvo išskirtinė ne tik dėl to, kad ji jau 90-oji Vilniuje, bet dar ir dėl to, jog donoro širdis buvo atskraidinta iš Klaipėdos sraigtasparniu. Pacientas buvo sunkios būklės, nes beveik dvejus metus gyveno su dirbtine širdimi.
Kadangi Lietuvoje labai trūksta donorų, pasak medikų, dirbtinė širdis yra tarsi tiltas laukiant donoro širdies. Nuo 1999 metų pirmieji Baltijos šalyse pradėję naudoti dirbtines širdis, Santariškių klinikų medikai sako, kad nuo to laiko tinkamo donoro širdies sulaukia kas antras pacientas.
Pasikalbėti su artimaisiais
Nors daugėja organų transplantacijų, tačiau daugėja ir ligonių, kuriems reikia persodinti organus. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu 17 322 Lietuvos gyventojai turi donoro korteles ir sutinka, kad jų organai ir (ar) audiniai po jų mirties būtų panaudoti transplantacijai.
Donoro kortelė įsigyjama užpildžius sutikimą po mirties tapti donoru. Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.) arba šeimos gydytojo kabinete. Pasirašant reikia turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo arba studento pažymėjimą).
Seimui yra pateiktas Transplantacijos įstatymas, kurį priėmus sutikimą po mirties tapti organų donoru ir įsigyti donoro kortelę žmonės galės pasirašyti elektroniniu būdu.
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė teigia, kad daug daugiau Lietuvos gyventojų pritaria donorystei, o ne vien tik tie, kurie yra įsigiję donoro korteles.
„Juk daugelyje Europos Sąjungos šalių net nėra donoro kortelių, tačiau donorystei tai – ne kliūtis. Svarbiausia – pasikalbėti su artimaisiais apie donorystę, pasakyti, ar jai pritariame, – teigia A. Kubilienė. – Juk pačią baisiausią gyvenime akimirką, kai žmogus sužino apie artimojo mirtį, gydytojas jo tuo metu klausia: ar sutinka paaukoti mirusiojo organus donorystei? Jei žmogus nežino mirusiojo valios, apsispręsti yra sunku.“
Mitų mažėja
Palyginti dar nedaug žmonių pasiryžta kilniam poelgiui ir paaukoja mirusio artimojo organus. Dažnai žmonės to nedrįsta padaryti dėl nežinojimo, neretai baiminasi visuomenės nuomonės, nerimauja, ar pasielgs teisingai. Kai kas mano, kad krikščionybė prieštarauja donorystei, nors dvasininkai jai pritaria.
„Tų įsišaknijusių mitų apie donorystę dar yra, bet laikui bėgant jų vis mažėja, – tvirtina A. Kubilienė. – Viena pagrindinių priežasčių, kodėl dalis žmonių nepritaria donorystei, yra mirusiojo valios nežinojimas: kai šeima nežino, ko būtų norėjęs mirusysis, dažniausiai nesutinka, kad jo organai būtų dovanoti. Kita priežastis – nepasitikėjimas medicina. Kai žmonėms pasakoma, kad jų artimasis mirė, jie tuo nenori tikėti, mano: o gal medikai suklydo, gal dar atsibus.“
Vis dėlto pastaraisiais metais matomas tam tikras proveržis donorystėje. Tą liudija, pasak A. Kubilienės, ir didėjantis donorų, transplantacijų skaičius.
Statistikos kalba
Lietuvoje dabar inkstų persodinimo laukia 187 žmonės (iš jų 2 vaikai), ragenos – 166 (5 vaikai), kepenų – 47 (6 vaikai), širdies – 24 (4 vaikai), kasos ir inksto komplekso – 17, plaučių – 4, širdies ir plaučių komplekso – 3.
Šiais metais per devynis mėnesius buvo atliktos 7 širdies persodinimo operacijos, 59 – mirusių donorų inkstų, 9 – kepenų, 1 – širdies ir plaučių komplekso, 1 – kasos ir inksto komplekso, 43 – ragenų.
Verta žinoti
Santariškių klinikų gydytojai – transplantacijų pradininkai Lietuvoje. Medikai džiaugiasi, kad po transplantacijos pacientai gali gyventi įprastinį gyvenimą. Jie yra subūrę iniciatyvinę grupę, kuri dalyvauja Europos žmonių su persodintomis širdimis ar plaučiais federacijos sporto žaidynėse, rengiamose kiekvienais metais. Tokios žaidynės Lietuvoje vyks 2014 metais.
Tik faktai
Ne visose Europos šalyse yra donoro kortelės. Ispanijoje, Austrijoje, Lenkijoje galioja numanomo sutikimo modelis, t. y. žmogus laikomas pritariančiu donorystei, jei nėra raštu pareiškęs kitaip. Donorystės modelis, kai žmogus pareiškia savo valią – pasirašo sutikimą donorystei, veikia Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje ir kt. Kai kuriose šalyse dėl organų donorystės ir transplantacijos sprendžia gydytojų konsiliumas, pavyzdžiui, Estijoje.
Donoriniai organai nuo jų paėmimo iki persodinimo ne kūne gali būti tik tam tikrą laiką. Širdis kitoje krūtinėje turi priglusti greičiau negu per 5 valandas.
Latvijoje ir Estijoje transplantacijos mastas ir donorų skaičius yra panašūs kaip mūsų šalyje. Europoje pagal transplantacijų skaičių pirmauja Vokietija, Italija ir Prancūzija.
Lietuvos nacionalinis transplantacijos biuras kasmet apie 10 kartų į pagalbą kviečia Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba Karinių oro pajėgų sraigtasparnių ekipažus. Kai donorinė ligoninė, kurioje identifikuotas donoras, yra toliau nuo transplantacijos centrų Kaune ar Vilniuje arba reikia gabenti širdį – visada kviečiamas oro transportas.