Kalbamės su Kristina Bondar – Lietuvos sveikuolių sąjungos lektore, mitybos specialiste ir knygos „Cukraus detoksas“ autore.
– Kristina, kas yra emocinis valgymas? Kas jį sukelia?
– Manau, mes visi vienaip ar kitaip esame emociniai valgytojai. Dažnai valgome ne dėl to, kad jaučiamės alkani, bet dėl kokių nors kitokių priežasčių. Tos priežastys formuojasi nuo pat vaikystės. Tam įtakos turi mūsų įpročiai, elgesys, tradicijos, kurios mus verčia valgyti net ir tada, kai visai to nenorime. Esame pratę, kad visos šventės, renginiai, pasimatymai, ėjimas į kiną, verslo pietūs ir pasibuvimai su draugais, visų pirma, mums asocijuojasi su maistu, tradiciniais patiekalais, kurių tarsi negalima nevalgyti.
Kitas dalykas – mes maistu guodžiame arba skatiname save. Tai vėlgi formuojasi vaikystėje, nes dažnai mus tėvai skatina – kai padarome ką nors gero, mes gauname prizą – ledų, tortą ar kitą saldėsį, kai ko nors nepadarome, iš mūsų yra atimamas malonumas valgyti – negauname deserto. Taip elgdamiesi tėvai daro didelę klaidą, nes moko mus asocijuoti sėkmę ar nesėkmę su maistu.
Dar yra ir trečiasis, pats sudėtingiausias aspektas, nes į jį gilintis pačiam yra sunku. Kai esame ne visai laimingi, jaučiame tuštumą, nuoskaudas, pyktį, skausmą, nepasitenkinimą, esame linkę užpildyti tai kažkuo, kas mus nors trumpam paguostų. Dėl to mūsų gyvenime atsiranda priklausomybių. Ne tik nuo maisto, bet ir nuo alkoholio, rūkymo, santykių… Kai susiduriame su iššūkiais, kurių negalime išspręsti ir paleisti, tai tarsi išmuša duobę mūsų sieloje ir, jei negalime ar nenorime su ta problema susitvarkyti, kaupiame neigiamas emocijas, toje duobėje atsiranda pelkė. Toje pelkėje suveši priklausomybės.
– Ar su tuo susijusios ir tokios ligos kaip anoreksija, bulimija?
– Tokios ligos absoliučiai nesusijusios su maistu ir valgymu. Tai yra psichologinės ligos, kurių dažniausia priežastis – menka savivertė. Kodėl ji tokia? Todėl, kad gyvenime atsitinka kas nors, kas ją sumažina. Galbūt tėvai, galbūt kas nors iš aplinkinių leidžia suprasti, kad esame nepakankamai geri, kad nepakankamai gerai kažką darome. Dėl to žmogus, tarsi ieškodamas, kaip save nubausti, pasirenka būtent tokį būdą.
Anoreksija ir bulimija – tarsi kulminacija, kurią žmogus pasiekia, kai nebesusitvarko su kokiomis nors emocinėmis problemomis, palūžta. Apskritai, gydant tokias ligas, dietologas visiškai bejėgis, čia gali padėti tik psichologas ir psichologinis darbas su savimi.
– Kiek įtakos atsirasti emocinei priklausomybei nuo maisto turi šeima?
– Kiekvieno žmogaus gyvenime šeima labai svarbi. Ji formuoja jo požiūrį į pasaulį, santykį su juo ir pačiu savimi. Ypač, kai kalbame apie tokius dalykus kaip priklausomybės, įskaitant ir emocinę priklausomybę nuo maisto. Tėvai daro labai didelę įtaką tam, kaip vaikas mato pasaulį ir priima save.
– Kaip keisti įpročius, kad atsikratytume emocinės priklausomybės? Kokie pagrindiniai žingsniai?
– Pats svarbiausias dalykas, kurį tėvai turi padaryti pagal savo galimybes – leisti vaikui būti savimi ir suvokti pasaulį tokį, koks jis yra, nebandyti būti geriausiu. Ką reiškia būti geriausiu? Tai reiškia pasirinkti tą, kuris yra geras, lyginti save su tuo žmogumi ir stengtis būti geresniam nei jis. Bet mes visi esame skirtingi, turime skirtingus talentus, pomėgius, charakterio bruožus. Ir kiekvienas esame geriausias. Tiesiog tada, kai mes nebandome su kažkuo konkuruoti, su kažkuo savęs lyginti, matuotis svetimus gyvenimo scenarijus, mūsų širdy įsivyrauja harmonija ir neatsiranda duobių ir tuštumų, kurias vėliau reikia pildyti priklausomybėmis. Jeigu bandome gyvenime būti geriausiais, gyventi pagal standartinius, primestus gyvenimo scenarijus, tuomet mes visą laiką pagausime save, kad tapome nelaimingais.
– Kokie tie standartiniai scenarijai?
– Na, kad aš turiu pastatyti namą, ištekėti, turėti vaikų, pageidautina, mergaitę ir berniuką, šuniuką, dirbti gerame darbe, padaryti karjerą. Bet gal man tai visiškai netinka, gal aš nenoriu. Gal aš noriu keliauti po pasaulį. Gal aš nenoriu studijuoti universitete, o tiesiog būti gera kirpėja.
Kai tik matuojamės svetimus gyvenimo scenarijus, tampame nelaimingi ir ta atsivėrusi vidinė tuštuma vis gilėja. Ir kuo save tuomet pradžiuginti? Gyvename pagal mums aplinkos primestą gyvenimo modelį, esame nelaimingi ir tuomet mums reikia turėti savo malonumo zoną, kurioje galime atsipalaiduoti, pasijusti laimingi. Netgi atsiranda toks pasąmoningas maišto momentas – gerai, aš gera mergaitė, darau karjerą, turiu šeimą, bet kažkur turiu padaryti ką nors ne taip.
Tam, kad patirtume malonumą, galvodami, kad tai suteiks mums laimės, dažnai griebiamės kažko, nuo ko tampame priklausomi – maisto, saldumynų, alkoholio…
– Su kokiais iššūkiais žmonės dažniausiai susiduria įveikinėdami šią priklausomybę? Kas jiems būna sunku?
– Pats sunkiausias dalykas šiame procese yra atpažinti ir suprasti priežastis, kodėl aš elgiuosi vienaip ar kitaip. „Cukraus detokso“ stovyklose mes atliekame pratimus, analizuojame būdus, kaip atrasti savo priklausomybių priežastis. Aptariame, ką daryti, kaip galvoti, kokius klausimus sau uždavinėti.
Suvokimas, kodėl aš elgiuosi vienaip ar kitaip, yra pusė darbo. Kai esame sąmoningi ir suvokiame savo veiksmus, daug lengviau pakeisti savo įpročius pozityviais. Dažnai mes ką nors darome nesąmoningai, nevalingai ir nenorime net pažiūrėti į galimybę ką nors keisti. Pokyčiai visada yra susiję su savianalize, o savianalizė dažniausiai susijusi su kokiais nors vidiniais išgyvenimais. Viena aišku – priklausomybės įveikinėjimas nėra malonus. Tai yra žaizdų valymas. Dažnai žmonės vengia tai daryti, nes žino, kad skaudės.
Pasiryžimas įveikti priklausomybę ir noras suprasti save yra vienas svarbiausių ir pats didžiausias žingsnis jos atsikratant ir keičiant savo gyvenimą.
– Kai kalbėjai apie tai, kodėl mes darome tai, ką darome, turbūt kalbėjai ne tik apie maistą?
– Kalbėjau ir apie maistą, ir apie gėrimą, rūkymą, lošimą, ėjimą į pasilinksminimo vietas, apsipirkinėjimą, skausmingus ir liguistus santykius su kitais žmonėmis, vienokius ar kitokius elgesio modelius. Visos šios priklausomybės tarsi padeda mums save nuraminti.
– Per kiek laiko įmanoma įveikti emocinę priklausomybę nuo maisto? Spėju, ji įveikiama sunkiau nei fizinė?
– Fizinės priklausomybės atsikratyti yra daug paprasčiau. Ji įveikiama maždaug per mėnesį. Per du mėnesius žmonės pastebi savo mitybos įpročius. Pasakyti, kiek užtruks įveikti emocinę priklausomybę, praktiškai neįmanoma. Lygiai taip pat, kaip joks psichologas nepasakys, kiek laiko užtruksime spręsdami savo problemas. Tai labai priklauso nuo to, kokias problemas sprendžiame ir kiek esame atviri patys su savimi. Didžiausia problema yra ta, kad mes savo jausmus, nuoskaudas, blokus esame linkę slėpti netgi patys nuo savęs ir sau meluojame, kad mūsų gyvenimas mums patinka. Atpažinti kito žmogaus melą yra paprasta, bet atpažinti savo melą sau – be galo sunku. Taigi emocinės priklausomybės įveikimo laikas labai priklauso nuo to, kiek žmogus yra atviras su savimi, kiek jis nori pereiti per skausmingus savo išgyvenimus.
– Ar abiem atvejais reikalinga specialisto pagalba?
– Fizinei priklausomybei įveikti specialisto dažniausiai nereikia, reikia tik bazinių žinių, supratimo, kaip maistas veikia mūsų kūną. Emocinei priklausomybei įveikti kai kam reikės specialisto, kai kas tą padaryti galės pats, bet gairės, kaip tą daryti, dažniausiai bus reikalingos. Stovyklų metu mes tas gaires ir aptariame. Galima žmogui duoti įrankius ir išmokyti jais naudotis, bet visą darbą vis tiek teks padaryti pačiam žmogui. Visa tai priklauso nuo žmogaus atvirumo ir pasiryžimo dirbti su savimi, kažką keisti.
– Kaip pati susidomėjai sveikesne mityba?
– Susidomėjau tada, kai pradėjau blogai jaustis. Kai žmogui viskas gerai, jis niekuo nesidomi. Supratau, kad jaučiuosi labai blogai tiek fiziškai, tiek emociškai, gyvenu tarsi užburtame rate ir man reikia save džiuginti maistu. Taip pat aš turėjau priklausomybę nuo alkoholio. Tai labai sunku pripažinti, nes mes dažniausiai sakome sau, kad taurė arba dvi vyno kas vakarą yra nieko tokio – tai mane ramina, man skanu. Teisinau savo elgesį standartiniais paaiškinimais. Bet galiausiai priėjau prie suvokimo, kad tai nėra normalu, kad priklausomybės verčia mane jaustis ir elgtis pagal tam tikrą modelį. Pasakymas, kad galiu bet kada sustoti, yra labai apgaulingas dalykas. Reikia sau užduoti klausimą, ar tikrai galiu sustoti?
– Gal verta savęs klausti, ar galiu tai padaryti šiandien, čia ir dabar?
– Taip, būtent. Labai lengva sakyti, kad nevalgysiu pyragėlio ar negersiu alkoholio nuo pirmadienio. Bet ar tu gali tai padaryti sėdėdamas priešais alkoholinį gėrimą, pyragėlį ar kitą priklausomybę keliantį dalyką? Ar gali pasakyti, kad gali jų atsisakyti čia ir dabar? Jei taip, tai galbūt dar yra kontroliuojama. Bet dažniausiai mes sau meluojame. Aš priklausomybių atsisakinėjau ganėtinai ilgai, nes jos buvo susijusios su mano subtiliais emociniais išgyvenimais. Buvo baisu suvokti, kad aš šito nebekontroliuoju, bet tai tapo mano lūžio momentu.
– Kaip įvyko tas lūžis?
– Buvo momentas, kai mano fizinė sveikata smarkiai suprastėjo, imuninė sistema visiškai nusilpo ir aš supratau, kad turiu kažką keisti. Pradėjau domėtis sveika mityba ir kaip atstatyti savo imuninę sistemą, kad vėl gerai jausčiausi. Nusprendžiau pasiremti moksliniais tyrimais, patikrinta informacija ir gerąja specialistų praktika. Laimei, sutapo taip, kad turėjau atsisakyti ne tik saldumynų, bet ir alkoholio, nes jo vartojimas su gera sveikata visiškai nesusijęs. Tuomet visas savo priklausomybes turėjau mesti čia ir dabar.
Kai sakome, kad turime priklausomybę, mes sakome, kad esame silpni, bet pranešti kitiems apie savo silpnybę yra be galo didelė stiprybė. Kai žmonės tai supranta, prasideda pokyčiai.
Pokyčiai mano pačios gyvenime įkvėpė parašyti knygą, sudaryti „Cukraus detokso“ programą ir toliau gilintis į emocinio valgymo priežastis, į tai, kokius virsmus žmonės pereina, su kokiomis problemomis susiduria. Dabar vedu paskaitas, rengiu stovyklos, konsultuoju žmones mitybos klausimais. Tai man leidžia vis geriau suprasti, kaip žmonės įsitraukia į priklausomybes ir kokie žingsniai veiksmingiausiai padeda išsivaduoti iš priklausomybių rato. Pastebėjau, kad pripažinimas sau ir galimybė kažkam pasisakyti apie savo priklausomybę ir nebūti pasmerktam yra vienas iš svarbiausių dalykų.
– „Cukraus detokso“ programa – tavo pačios kūrinys?
– Kai susidomėjau sveika mityba, perskaičiau labai daug teorijų, programų, gerosios praktikos knygų ir mokslinių tyrimų. Manoji „Cukraus detokso“ programa yra visko junginys. Programoje yra tik tai, kas paremta moksliniais tyrimais, gerąja praktika ir yra saugu. Yra daugybė dietų, kurios eliminuoja tam tikrus maisto produktus, o kai kurių vartojimą, atvirkščiai, skatina. Jos yra prieštaringos ir gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų veiksnių. O į „Cukraus detoksą „aš sudėjau tik tai, kas negali pakenkti.
Tai yra tokia sistema, kuri pasakoja, ką daryti, kad organizmas galėtų regeneruotis, kad imuninė sistema atsistatytų ir sustiprėtų, o mes nevalgytume maisto produktų, kurie mums yra kenksmingi. Ši programa moko valgyti natūralų maistą, aiškina, kodėl tam tikri perdirbti ir kiti maisto produktai yra mūsų sveikatai nenaudingi ir moko klausytis savo organizmo, kitaip tariant – intuityvaus valgymo.
– Kodėl ji trunka 2 mėnesius?
– Visų pirma, kad suformuotume naujus įgūdžius, kad atstatytume skonio receptorius, atsikratytume bakterijų ir grybelių peraugimo, leistume organams, tokiems kaip kepenys, virškinamasis traktas, pailsėti. Taip pat tam, kad užsiaugintume naujas, mūsų organizmui palankias gerųjų bakterijų kolonijas žarnyne, nes tai – mūsų sveikatos pagrindas. Galų gale, šis laikas reikalingas, kad išmoktume gaminti sveikiau ir skaniau ir valgytume kitaip, nei buvome pratę.
– Kurie maisto produktai pavojingiausi, sukelia didžiausią priklausomybę?
– Didžiausią priklausomybę sukelia tie, kurių sudėtyje yra cukraus, hidrintų riebalų ir maisto priedų. Moksliškai įrodyta, kad stipriausia priklausomybė maistui kyla tada, kai valgome cukrų su hidrintais riebalais. Maisto priedai, tokie kaip skonio stiprikliai, kvapikliai, dirbtiniai skonikliai labai stipriai stimuliuoja mūsų skonio receptorius ir smegenų centrus, versdami galvoti, kad valgome kažką itin skanaus ir labai stipriai prisideda prie to, kad mes tam tikrų nesveikų produktų norime vis daugiau.
– Ar yra kokia nors „sveika“ cukraus dozė?
– Žodį „sveika“ norėčiau keisti žodžiu „saugi“. Jeigu mes kartą per savaitę suvalgome saldainį, šokolado gabalėlį ar pyragėlį, mums nieko blogo neatsitiks. Jeigu suvalgome sveikatai nepalankaus maisto tik kartais, organizmas pajėgus su tuo susitvarkyti. Bet jeigu mes tai darome kasdien arba kas antrą dieną, tuomet tai labai nepalankiai veikia mūsų sveikatą. Kuo rečiau valgome saldumynus, tuo mažesnį turime jiems potraukį. Dabar gali būti labai baisu valgyti saldainį tik kartą per savaitę, bet žmonės, kurie yra dalyvavę „ Cukraus detokso“ programoje, galėtų patvirtinti, kad tai visai nebaisu, tiesiog natūraliai nebesinori valgyti saldumynų.
– Kokie etapai sudaro „Cukraus detokso“ programą?
– Yra du etapai. Pirmasis trunka keturias savaites. Jo metu nevalgome cukraus ir netgi vaisių. Tam yra rimtų priežasčių. Vietoje to mes vartojame daug daržovių, daug įvairaus, natūralaus maisto. Pirmąsias savaites eliminuojame viską, kas yra potencialūs slaptieji alergenai – glitimą, maisto priedus, sojos produktus, nerauginto pieno produktus, tam tikrus riešutus ir kitus produktus. Pirmosios savaitės skirtos tam, kad organizmas galėtų regeneruotis.
Per kitas keturias savaites, pradedant nuo penktosios, įvedame natūralius saldiklius. Penktą savaitę galime vartoti uogas, paskui – mažiau saldžius vaisius, dar vėliau – pačius saldžiausius produktus: razinas, bananus, medų.
Po 8 savaičių mes galime ieškoti savo slaptų alergenų. Kai organizmas yra atsistatęs, jis labai aršiai reaguoja, kai mes suvalgome ką nors, kas yra tikrasis mūsų alergenas. Mums iš karto pasidaro bloga, mus pykina, pučia pilvą, skauda galvą, mes neturime energijos. Reakcija yra žaibiška. Tuo tarpu, kai vartojame tokius produktus kasdien, mes visą laiką jaučiamės blogai ir pasakyti, nuo ko tiksliai mums bloga ir kas gadina mūsų sveikatą, praktiškai neįmanoma.
– Kaip suprantu, „Cukraus detokso“ žmonės gali laikytis ir savarankiškai?
– Taip, Facebook grupėje „Cukraus detoksas“ esu paskelbusi informaciją apie tai, kaip laikytis programos. Knygoje programa aprašyta detaliau ir joje galima rasti daugiau atsakymų, kuo naudinga ši programa, taip pat patiekalų receptų. Bet kuriuo atveju, Facebook grupėje mes visi dalinamės receptais, produktais, kuriuos galime pirkti, kad valandų valandas nerymotume prekybos centruose analizuodami produktų etiketes. Žmonės dalinasi savo sėkmės istorijomis, tuo, kaip jaučiasi, klausia patarimų, rašo vieni kitiems atsakymus. Taigi dalyvaujantieji programoje gauna nuolatinį palaikymą ir tada viskas einasi daug lengviau. Jau yra tūkstančiai žmonių, išbandžiusių programą ir galinčių pasidalinti savo džiugiais atradimais bei motyvuoti kitus.
– Kas keičiasi po „Cukraus detokso“ programos? Gal gali pasidalinti kokiomis nors istorijomis?
– Didžiausią įspūdį man palieka atsiliepimai, kai žmonės sako: „Aš negalvojau, kad galiu taip gerai jaustis“. Per du mėnesius kai kurie žmonės netenka 5–9 kilogramų, pagerėja jų sveikata, jie pradeda sveikti netgi nuo autoimuninių ligų, dingsta odos, virškinimo problemos. Jie pradeda anksčiau keltis, taigi atsiranda daugiau kokybiško laiko. Ir netgi jų santykiai su aplinka pradeda keistis. Kai mes pakeičiame savo mitybą, nejučiomis pradeda keistis ir pasaulis aplinkui. Tarkime, jei žmonės nustoja vartoti alkoholį, iš jų gyvenimo dingsta tie, kuriuos anksčiau jie laikė savo draugais. Taigi besilaikydami „Cukraus detokso“ žmonės daro kelis ar netgi keliolika naudingų dalykų savo sveikatai vienu metu.
Kai pakeičiame savo požiūrį į valgymą, mus tai paveikia daug plačiau – santykyje su pasauliu, su aplinka, su pačiais savimi.