Smegenų paslaptys
Vienas pirmųjų juoko tyrinėtojų – JAV neurobiologas Robertas Provinas. „Juokas paprastai mūsų nestebina, nes su juo susiduriame beveik kasdien. Tačiau esame linkę nuvertinti iš pažiūros paprastų dalykų reikšmę bei keistumą“, – samprotavo jis. Eksperimentų metu mokslininkui pavyko nustatyti, kad juokas kyla dėl smegenyse vykstančių procesų. Išgirsto pokšto analizė prasideda kairiojoje smegenų žievės dalyje, o užsibaigia dešiniajame pusrutulyje. Vėliau apdorota informacija keliauja į už jusles atsakingą smegenų dalį ir pasiunčia komandą motorikos sekcijai – žmogus ima kvatoti.
Tai – pakankamai nauja tyrimų sritis, nes su juoku bei humoro jausmu susiję smegenų procesai tiksliai iššifruoti tik prieš keletą dešimtmečių. Daugelis tyrimų rodo, kad žmogaus smegenys pasitelkia du skirtingus neuronų tinklus, padedančius įvertinti sąmojo juokingumo lygį. Šių tinklų veikimas priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių: lyties, temperamento, charakterio ir kitų individualių žmogaus savybių.
Be to, nustatyta, kad į juokingus sąmojus smegenys reaguoja visiškai kitaip nei į paprastus sakinius. Neseniai Kembridžo universiteto mokslininkų atlikto tyrimo metu, skenuojant savanorių grupės smegenis, paaiškėjo, kad išgirdus juoką keliantį pokštą smegenų veikla žymiai suaktyvėja. „Fiksuojant, kaip skirtingos smegenų sritys perdirba juokingus pasakymus, galima geriau suprasti vegetatyvinės būsenos ištiktus ar stiprių smegenų pažeidimų turinčius pacientus“, – tikina tyrimą vykdęs Mattas Davisas.
Humoras malšina skausmą
Idėją, kad juokas gali turėti gydomąją galią, 1979 m. pasufleravo žymaus amerikiečių žurnalisto Normano Cousinso atvejis. Greitai progresuojančią reumatinę ligą jam pavyko išsigydyti savarankiškai. Nepakeliamo skausmo epizodus jis įveikdavo žiūrėdamas humoristinius filmus ir gerdamas dideles vitamino C dozes. Tai, jog morfiną sėkmingai pavyko pakeisti juoku, tapo akstinu mokslininkams pasinerti į išsamius, didelės apimtiems tyrimus, kurie trunka iki šiol.
N.Cousinso atvejį paaiškina vėliau atlikti moksliniai eksperimentai. Tirdami seilių ir kraujo mėginius prieš ir po juoko terapijos, japonų mokslininkai atrado, kad juoko metu išsiskiria specialios rūšies „geros savijautos“ hormonai – beta-endorfinai, stimuliuojantys imunitetą stiprinančių ląstelių gamybą. Šios ląstelės palengvina organizmo kovą su įvairias ligas sukeliančiomis bakterijomis bei virusais ir paspartina žmogaus sveikimą.
Kitas reikšmingas tyrimas padėjo nustatyti, kad humoras leidžia padidinti skausmo slenkstį. Stebint juokingus vaizdo įrašus, lengvo ar vidutinio intensyvumo neuralginius skausmus išgyvenantiems tiriamiesiems išsiskyrė skausmą malšinantį ir atpalaiduojamąjį poveikį turintys hormonai, tad jie lengviau toleravo skausmą ir patyrė ženklų savijautos pagerėjimą.
Kova su ligomis
Platus ir išsamus juoko poveikio žmogaus organizmui tyrinėjimas ilgainiui tapo atskira mokslo šaka – gelotologija. Žvelgiant iš fiziologinės perspektyvos, galima tvirtinti, kad juoktis itin naudinga širdies ir kraujagyslių ligų turintiems pacientams. Nors kvatojant kraujo spaudimas nežymiai pakyla, reguliarus juokas iš tiesų pagerina kraujotaką, stiprina širdies raumenis ir normalizuoja kraujospūdį. Tiems, kurie nevengia bent keletą kartų per dieną nuoširdžiai nusijuokti, ženkliai sumažėja kraujagyslių ligų ir netgi insulto rizika.
Reguliariai gaunamos humoro dozės – ne tik efektyvi terapinė priemonė gydant fizinius negalavimus, bet ir būdas pagerinti psichologinę savijautą bei emocinę sveikatą. Geras humoro jausmas ir tinkamu laiku pasakytas šmaikštus sąmojis padeda užmegzti draugystę ir sustiprinti bendrumo jausmą, todėl humoro suvokimas socialiniam gyvenimui bei asmenybei yra toks pat svarbus kaip ir kiti žmogaus gebėjimai: kalba, orientacija ar loginis mąstymas. Už humorą atsakinga smegenų sritis yra virš galvos smegenų kamieno, požieviniame smegenų branduolyje. Pastebėta, kad depresija sergantys žmonės netenka humoro jausmo, todėl mokslininkai tikisi, tad tyrinėjant šią smegenų sritį, pavyks gauti naujų žinių apie šį ir kitus panašios kilmės psichinius sutrikimus.
Komentaras
Psichologė – psichoterapeutė, tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ autorė Lina Vėželienė:
- Stabili psichologinė būsena – būtina geros bendrosios žmogaus sveikatos sąlyga. Galiu patvirtinti, kad vienas paprasčiausių būdų saugoti psichinę sveikatą – reguliariai ir nuoširdžiai juoktis. Tačiau tam būtina viena sąlyga – humoro jausmas privalo būti „gerasis“. Dažnai juokiasi ir ,,blogąjį“ humoro jausmą turintys – tokiu humoro jausmu vadinčiau patyčias, sarkazmą, vulgarias dviprasmybes. Žmonės, kurie linksminasi tokiais būdais, ne tik nepasižymi gera psichine sveikata, bet ir neretai pakenkia aplinkinių savijautai ar netgi sveikatai.
Dar viena reikšminga juoko funkcija – galimybė megzti socialinius ryšius. Bendrystės su kitu jausmas gerina tiek savijautą, tiek sveikatą, o linksmi ir juokingąją situacijos pusę įžvelgti gebantys žmonės įneša į tarpusavio santykius lengvumo ir šviesos.
Juoko terapiją taikantys specialistai teigia, kad juokas gali padėti ne tik palaikyti sveikatą, bet ir gydyti kai kuriuos psichologinius sutrikimus.
Tačiau remdamasi savo praktika galiu patvirtinti, kad tai priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos gilumo ir „klampumo“. Kartais emocinės būsenos būna tokios tamsios, kad bet koks siūlymas pasijuokti, pažiūrėti komediją ar dirbtinai sau šypsotis veidrodyje žmogų tik erzina ir sukelia dar didesnį beviltiškumą.
Neretai išlavintas humoro jausmas yra siejamas su išmintimi. Ar galima lavinti žmogaus išmintį? Manau, kad taip. Gyvenimiškos pamokos ar įvairūs išbandymai kartais moko mus nežiūrėti į save pernelyg rimtai.