Šlapimo takų infekcijos, kitaip vadinamos cistitais, yra itin paplitusi liga. Visame pasaulyje kasmet su ja susiduria apie 150 milijonų žmonių. Iki 24 metų bent kartą šlapimo takų infekcija yra sirgusi kas trečia moteris. Manoma, kad tikrieji skaičiai yra kur kas didesni.
Taip yra todėl, kad šlapimo lygio matuoklis, kuriuo atliekamas standartinis cistito tyrimas, neaptinka mažiausiai pusės infekcijų. Negana to, apie 20-30 procentų pacientų gydymas antibiotikais nepadeda. Daugybė šių problemų susiję su dabartinėmis sveikatos priežiūros gairėmis, kurios yra pasenusios ir neveiksmingos.
Taigi, vadovavimasis šiomis „gairėmis“ ir pernelyg didelis pasikliovimas prastais tyrimų metodais reiškia, kad egzistuoja rizika, kad žmogui nebus diagnozuota šlapimo takų infekcija ir jis nesulauks tinkamo gydymo. Tai gali sukelti ilgalaikes pasikartojančias infekcijas, o kai kuriems pacientams nuolatinius simptomus visą likusį gyvenimą. Tokiu atveju situaciją blogina lytiniai santykiai, fizinis krūvis, alkoholis, kai kurie maisto produktai ir gėrimai, įtampa ir daugelis kitų normalių gyvenimo aspektų.
Šlapinimosi problemos
Cistitu susergama, kai į šlapimo takus patenka infekcija. Paprastai tai būna iš žarnyno atkeliavusi bakterija, aptinkama išmatose. Ji patenka į šlapimo takus per šlaplę, per kurią pasišalina šlapimas.
Nors tai skamba labai nemaloniai, tačiau neturi nieko bendro su higiena ar švarumu. Šlapimo takų infekcija gali užsikrėsti kiekvienas. Ypač dažnai taip nutinka moterims, dar dažniau – po sekso. Manoma, kad taip yra todėl, kad moterų šlaplė yra trumpesnė nei vyrų, be to, ji arčiau išangės.
Paprastai cistitas prasideda po sekso, kai moteris supranta norinti šlapintis dažniau nei įprastai, o padaryti tai tampa sudėtinga. Šlapinamasi lėtai, srovė sumažėjusi. Tai tipiniai ankstyvieji šlapimo takų infekcijos simptomai.
Tokiu atveju dauguma žmonių – ir netgi medikai – gali manyti, kad geriausias patarimas yra gerti daugiau vandens. Vis dėlto, tai pagrindžiančių įrodymų nėra, o situacija iš tikrųjų gali tik dar labiau pablogėti.
Taip yra todėl, kad didesnis skysčių kiekis susilpnina šlapime esančius natūralius antikūnius, imunines medžiagas ir antibiotikus. Be to, mikrobai prilimpa prie šlapimo pūslės ląstelių ir juos tampa kur kas sudėtingiau išplauti.
Infekcijai progresuojant gali pasireikšti skausmas ir deginimo pojūtis šlapinantis, taip pat nemalonus jausmas šlapimo pūslėje.
Tokiu atveju dauguma žmonių nusprendžia kreiptis į medikus, jiems atliekamas šlapimo tyrimas. Turint omenyje, kad jis nenustato apie pusės infekcijų, sunku jį laikyti patikimu tyrimu.
Įrodymų ignoravimas
Jeigu netaikomas joms gydymas, situacija tik dar labiau blogėja ir pacientai būna priversti vėl sugrįžti pas medikus. Jiems atliekamas pakartotinis testas, o aptikus šlapime „teigiamų rezultatų pėdsakus“ šlapimas siunčiamas į laboratoriją pasėlio auginimui. Šis tyrimas nustato, ar šlapime yra kokių nors bakterijų, kurios galėtų sukelti šlapimo takų infekciją. Vėl gi, kadangi daugybė infekcijų neaptinkamos, pasėlio auginimas taip pat yra probleminis metodas.
Paprastai tokiu atveju skiriamas trijų dienų gydymas antibiotikais, tačiau per jas pacientas ne pasveiksta, o tik pasijaučia geriau. Taip nutinka nuo 20 iki 30 procentų visų atvejų, nepriklausomai nuo to, antibiotikai skirti trims ar 14 dienų.
Vis dėlto, iki šiol lieka neaišku, kodėl vienų žmonių organizmai į antibiotikus reaguoja, kitų – ne.
Dėl dabartinių tyrimų ribotumo šlapimo pasėlys gali būti neigiamas ir pacientui pranešama, kad jis neturi infekcijos. Ir visa tai nepaisant tebesitęsiančio skausmo ir jautrumo spaudžiant šlapimo pūslę – tai yra infekcijos ir uždegimo požymiai. Jeigu ir toliau neskiriamas tinkamas gydymas, pacientas gali atsidurti ligoninėje su inkstų infekcija ar kankintis nuo pasikartojančių infekcijų visą likusį gyvenimą.
Liga pasikartoja dėl to, kad infekcijos pradiniame etape už ją atsakingi mikrobai susibūrė į vadinamuosius „biofilmus“ (tai mikroorganizmų kolonija, prilimpanti vienas prie kito ir prie paviršiaus), kurie apsistoja ant ląstelių paviršiaus ar šlapimo pūslės ląstelėse.
Sunku įveikti
„Biofilmai“ sugeba apsaugoti mikrobus nuo imuninės atakos ir sumažinti antibiotikų veiksmingumą. Būtent taip ir nutinka minėtais šlapimo pūslės infekcijų atvejais. Tai gali reikšti, kad reikia didesnės dozės, ji turi būti vartojama ilgiau.
Deja, tai prieštarauja dabartinėms šlapimo takų infekcijos gydymo gairėms ir pacientams dažniausiai nėra prieinama. Visa tai rodo, kad mes ėmėme pernelyg pasitikėti tyrimais ir klaidingai įsivaizduoti, kad jie gali pateikti aiškų „taip“ ar „ne“ atsakymą abejonėms išsklaidyti. Akivaizdu, kad taip nėra.