Po pusantros valandos užlipau laipteliais į svajonių namą. Šeimininkas tik pamojo ranka užeiti, o pats su aerozolio purškikliu rankoje stovėjo prie atviro lango ir dosniai purškė. „Nelemti langų rėmai, – pasiskundė jis. – Nuo ryto rūko pabrinksta, langai sunkiai darinėjasi.“
Aš išplėčiau akis. Nežinau, kuo jis papurškė lango rėmus, bet nosis man pasakė, kad jis – naftos pagrindu. Tikinau save, kad viskas bus gerai ir sutikau apžiūrėti namą. Juk šalimais ošia vandenynas, oras greitai išsivėdins, tiesa?
Ėjome su šeimininku, aš vis iškosėdavau didžiulius gleivių gumulus. Spėju, kad taip mano plaučiai stengėsi apsisaugoti. Vaikščiodama po namą jaučiausi vis prasčiau. Turėjau kelis su nuoma susijusius klausimus, tačiau nebeprisiminiau jų. Kai šeimininko balsas ėmė skambėti lyg iš tunelio, supratau, kad bus bėdos. Stengdamasi slėpti prastą savijautą, paklausiau, kelis langus jis nupurškė. Visus, išdidžiai atsakė šeimininkas. Pajutau, kaip plaučiai ėmė degti.
Beviltiška – turėjau traukti. Padėkojau ir skubiai išvažiavau.
Po 10 minučių atvažiavau į vaikino darbo automobilių stovėjimo aikštelę. Mes prisėdome ant šaligatvio krašto, jis nustebęs ir sunerimęs žiūrėjo, kaip iškosėju gumulus gleivių. Esu patyrusi daugybę keistų savo organizmo reakcijų į chemikalus, bet tokios kaip ši dar nebuvo. Galėjau tik spėlioti, kad plaučiai siekia apsisaugoti nuo cheminių medžiagų tame langų rėmų purškiklyje.
Nieko negalėjau padaryti – vis kosėjau, tikėdamasi, kad praeis ir mano persigandęs vaikinas galės grįžti į darbą, o mūsų neseniai prasidėjusi draugystė nenutrūks. Buvau nusiminusi, kad net namas šalia vandenyno negalėjo manęs išgelbėti nuo toksinų.
Man būdingas jautrumas įvairioms cheminėms medžiagoms (angl. multiple chemical sensitivities; MCS). Jis dar žinomas kaip idiopatinis aplinkos netoleravimas. Trumpai tariant, mano organizmas jautriai reaguoja į chemines medžiagas ir kvapus.
Jautrumas įvairioms cheminėms medžiagoms būna įvairaus lygio, jo simptomai irgi įvairūs. Dažniausi iš jų – galvos skausmas, laikinas regėjimo sutrikimas, laikini mąstymo sutrikimai, neurologinė disfunkcija, silpnumas, pykinimas, padažnėjęs širdies plakimas, galvos svaigimas, dusimas, galimas net sąmonės praradimas.
Ši liga ne iki galo ištirta. 12–16 proc. amerikiečių turi didesnį ar mažesnį jautrumą įvairioms cheminėms medžiagoms. Mokslininkai iki šiol nežino, kodėl vieni žmonės jautriau reaguoja į chemines medžiagas (kartais net į paprasčiausias skalbimo priemones) nei kiti. Įtariama, kad įtakos turi ir genetika.
Sunkus MCS gali prasidėti po ilgo kontakto su toksiškomis medžiagomis, pvz., ilgai dirbant pastate, kuriame gausu pelėsių, arba po trumpalaikio kontakto, kaip antai, vieną kartą perėjus chemikalais nupurkštu lauku. MCS gali prasidėti ir kaip vienas kokios nors ligos simptomų. Būtent taip nutiko man.
Man jautrumas cheminėms medžiagoms prasidėjo prieš porą dešimtmečių – kaip mialginio encefalomielito (angl. myalgic encephalomyelitis; ME) simptomas. ME kartais vadinamas chroninio nuovargio sindromu, juo skundžiasi 1–2,5 mln. amerikiečių. Dėl šios ligos žmogus gali ištisus dešimtmečius gyventi, jausdamasis visiškai išsekęs.
Progresuojant ME, man palaipsniui ėmė reikštis jautrumas cheminėms medžiagoms. Iš pradžių nė nežinojau, kad tai – jautrumas įvairioms cheminėms medžiagoms. Tiesiog maniau, kad žmonės per daug kvėpinasi, todėl stovint šalia jų man dega nosies šnervės, darosi sunku mąstyti. Kai kas kartą pasikvėpinus mėgstamais kvepalais imdavo pykinti, sunerimau.
Paklausinėjau bičiulių iš sergančiųjų chroninėmis ligomis bendruomenės. Sužinojau, kad MCS gali būti kitos ligos padarinys. Ne vienus metus nepaisiau jautrumo cheminėms medžiagoms, bet galiausiai mialginis encefalomielitas pasunkėjo, daugybę laiko praleisdavau prikaustyta prie lovos. Tiesa, tada gyvenau viena, daug laiko praleisdavau namuose ir galėjau saugotis kontakto su cheminėmis medžiagomis.
Kai galiausiai išėjau į pasaulį, staiga patyriau įvairių reakcijų – pulsuojantis galvos skausmas, stipriai plakanti širdis, dusimas ir pan. Būdavo taip, kad įstrigusi automobilių spūstyje, dėl išmetamųjų dyzelino dujų kelias valandas vemdavau pakelėje. Teko pripažinti, kad MCS – problema. Beliko tik susitaikyti ir prisitaikyti.
Kai kam veikiausiai atrodydavo keista, kad pasišalinu, užuodusi kokią cheminę medžiagą ar sintetinius kvepalus. Turėjo stebinti ir kartais rišima apsauginė kaukė, tačiau ši strategija – pasišalinti, užuodus toksinus, ar užsirišti kaukę, kai negaliu išeiti – stipriai padėjo.
Vengdavau vietų, kuriose daug kvapų, pvz., prekybos centrų. Draugų šalintis buvo sunkiau. Išmokau imituoti apsikabinimą – vikriai pasakydavau apie savo jautrumą cheminėms medžiagoms ir imituodavau, kad apkabinu orą priešais. Sutrikęs žmogus dažniausiai irgi taip pasielgdavo, abu atrodydavome kvailokai, užtai apsisaugodavau nuo galvos skausmo.
Pavyzdžiui, draugę vyras paliko, nes jam buvo per sudėtinga gyventi be kvapų.
Mano gyvenimas buvo reglamentuotas, kita vertus, tai nebuvo neįmanoma. Taip gyvenau, kol paaiškėjo, kad bute yra pelėsių. Buvau priversta ieškotis naujo būsto.
Ištisus metus apžiūrinėjau nuomojamus būstus, kurių nė vienas netiko. Arba sienos buvo neseniai dažytos, arba ankstesni nuomininkai papurškė virtuvėje skysčio nuo skruzdėlių, naudojo miegamajame oro gaiviklį... Molekulės įsiskverbdavo į sienas, medines grindis, niekaip neišsivėdindavo. Po kiekvieno apžiūrėto būsto jausdavau pykinimą, plaučiams buvo vis sunkiau.
Tiems, kurie serga MCS, rasti naują būstą tikrai ne ką lengviau nei adatą šieno kupetoje. Keletas mano draugų būsto paieškoms sugaišo net aštuonetą metų. Nesugebėdami rasti saugių namų, kai kurie buvo priversti apsigyventi priekabose – vis geriau ne nuolat kęsti nemalonius simptomus. Ir kas gi pamanytų, kad hipiuoti gali tekti ne iš įsitikinimų, o dėl prastos sveikatos?
Rasti saugius namus – ne vienintelė užduotis, kurią tenka įveikti cheminėms medžiagoms ypač jautriems žmonėms. Vienos mano draugės bičiulis paliko ją tik todėl, kad nuolatinės pastangos sukurti bekvapę aplinką galop jam tapo nebepakeliamu vargu. Kita draugė pasijuto atstumta šeimos. Artimieji piktinosi ir tvirtino, kad ji išsigalvoja: esą, jei jiems skalbimo milteliai nesukelia jokių reakcijų, tai kodėl gi turėtų netikti jai? Dar viena mano pažįstama pora buvo priversta išsikelti iš šiaip jau saugių namų, kai kaimynas ėmė purkšti pesticidais šalia esančio kiemo augalus. Nuo MCS kenčiantiems asmenims tenka patirti ne tik įvairių nepatogumų ir įžeidimų: kartais jie visiškai praranda saugumo jausmą. Kaipgi manyti, kad pasaulis – saugi vieta gyventi, jei bet kada ir už kiekvieno kampo aplinkiniai daiktai gali virsti nuodus skleidžiančiais objektais.
Daugėjant žmonių, kuriems būdingas tam tikro lygio jautrumas cheminėms medžiagoms, MCS teko priskirti tikrų ligų kategorijai. Minėtina ir tai, kad vis daugiau žmonių, net tų, kurių ligos simptomai nekankina, ima kreipti dėmesį, su kokiu kiekiu cheminių medžiagų jie kasdien susiduria, ir stengiasi tą kiekį kuo labiau apriboti. Į šią tendenciją reaguoja ir pramone: ne viena įmonė jau gali pasiūlyti kuo įvairiausių bekvapių produktų, pradedant muilu ir baigiant kremais nuo saulės.
Bėda tik ta, kad tie specifiniai produktai paprastai būna brangesni nei įprasti. Laimei, man pavyko išsiaiškinti, kad neprivalau išlaidauti, nes valgomoji soda ir actas labai efektyviai šalina beveik visų tipų nešvarumus, o svarbiausia, kad tai natūralūs ir nebrangūs produktai. Taigi, atsisakiau toksiškų priemonių, kuriomis anksčiau šveisdavau klozetą bei dušo kabiną ir perėjau prie tokių, kurias dar mano senelė laikydavo po virtuvės kriaukle.
Kad MCS – rimta problema, pamažu ėmė suvokti ir darbdaviai. Pastaruoju metu randasi vis daugiau darboviečių, medicinos įstaigų ir net maldos namų, ant kurių durų klijuojami įspėjimai, raginantys žmones susilaikyti nuo kvepalų. Keliose vietinės valdžios institucijose, pvz., kaip visad pažangiame Portlande, Oregono valstijoje, taip pat federalinės agentūrose, kaip antai ligų kontrolės centruose, darbuotojams jau uždrausta kvepintis būnant darbe.
Praėjus keliems mėnesiams po nesėkmingo mano vizito netoli paplūdimio esančiuose apartamentuose, viena draugė persiuntė ekologiško gyvenimo būdo svetainėje atsitiktinai aptiktą žinutę.
Tai buvo būsto nuomos skelbimas. Idėja įsikurti miškingoje vietovėje stovinčiame ekologiškai saugiame name mane išties sudomino. Namo statybai buvo naudotos netoksiškos statybinės medžiagos, puikiai toleruojamos chemikalams ir pelėsiams jautrių žmonių. Patalpose nė karto nebuvo panaudota kokių nors cheminių valiklių ar pesticidų.
Vargiai galėjau patikėti tuo, kas buvo parašyta skelbime, bet visgi nutariau nuvažiuoti ir apsižvalgyti. Kartu su bičiuliu sėdome į automobilį ir leidomės į tą vietą, kurioje turėjo būti mano svajonių namas.
Taigi, po ištisus metus trukusių būsto paieškų, man pagaliau nusišypsojo laimė įsikurti miške stovinčiame name. Vieta ganėtinai atoki ir kol ją pasieki, tenka sukarti geroką kelio atkarpą, užtat šalia nėra jokių kaimynų, kurių purškiami pesticidai galėtų patekti pro atvirus namo langus. Taip jau yra, kad jaukių namų samprata man tiesiog tapati bekvapių namų idėjai. Dabar, kai svajonė virto realybe, pagaliau jaučiuosi saugi ir rami.