Inkstų liga prasidėjo nėštumo metu
„Susirgau būdama 27-erių metų, 2000-aisiais. Tuo metu laukiausi. Septintą nėštumo mėnesį atsirado tinimai, pradėjo trikti inkstų veikla. Mane paguldė į ligoninę ir jau kitą dieną išvežė į Kauno klinikas. Buvo stimuliuojamas gimdymas, nes inkstai praktiškai nebeveikė. Kaip sakė gydytojai, vaikas organizmui buvo kaip svetimkūnis. Pasirodo, aš negalėjau lauktis“, – pasakoja šiaulietė.
Pagimdžiusi Olga neišvengė dializių. Pasak jos, tuo metu buvo siaubingas laikotarpis:
„Vaikas mažas, o aš einu į dializę kas antrą dieną. Iš jos grįždavau vos gyva. Tais laikais ir dializė dar nebuvo tokia kokybiška. Aišku, man padėjo vyras, mama.“
Po pusantrų metų inkstą Olgai padovanojo mama. Deja, praėjus trims mėnesiams po operacijos inkstas nefunkcionavo. Vėl laukė dializės.
Kito donorinio inksto šiaulietė sulaukė 2005 metais, tačiau ir šis organas neprigijo.
2010 metais, kai iškvietė į transplantaciją, jau buvo atsiradę nauji vaistai. Trečias inkstas atlaikė aštuonerius metus.
Ketvirtoji transplantacija
Ketvirtasis, dabartinis, inkstas Olgai persodintas prieš dvejus metus. „Nemoku paaiškinti to jausmo, kai įsodina inkstą, bet lyg prašvinta, kitaip matai pasaulį. Dializės į gyvenimą atneša niūrumą. Būni ir piktesnis, ir irzlesnis.
O po transplantacijos rodos ir miškas žalesnis. Jauti džiaugsmą, nes tai – didžiulė gyvenimo dovana. Šis inkstas „užsivedė“ nuo pat pirmos dienos, gerai dirba, tyrimai pradėjo gerėti“, – džiaugiasi moteris, kas tris mėnesius vykstanti konsultuotis pas gydytojus.
„Visada, kai negerai pasijauti, reikia skambinti gydytojams ir sakyti. Tada jie gali patarti, ką daryti, nes kartais reikia papildomai magnį pavartoti. Labai pasitikiu Santariškių klinikų gydytojais“, – sako keturias transplantacijas patyrusi Olga Privalenkova.
Interviu su specialistu
VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja, gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė:
– Kokie veiksniai lemia transplantuoto inksto sklandų prigijimą bei funkcionavimą?
– Galutinės stadijos inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams inksto transplantacija, jeigu tik ji galima, yra siekiamybė, nes palyginti su dialize, transplantacija daug geriau atkuria ligonio organizmo funkcijas, gyvenimo kokybę ir socialinės integracijos galimybes.
Tiek donoro, tiek recipiento veiksniai, tiek jų sąveika gali nulemti transplantacijos baigtis. Faktoriai, sąlygojantys blogesnį ilgalaikį transplantuoto inksto išgyvenimą:
Recipiento/donoro amžius: vyresnis amžius savaime nėra kontraindikacija inksto transplantacijai. Tačiau vyresni recipientai turi didesnę pooperacinių komplikacijų, kardiovaskulinės sistemos ligų riziką.
KMI: prieš inksto transplantaciją rekomenduojamas KMI<30kg/m². Kai KMI >35 kg/m² yra blogesnis transplantato išgyvenamumas, blogesnis žaizdų gijimas, dažnesnės infekcinės komplikacijos, didėja naujai atsiradusi cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Dializių trukmė iki transplantacijos: pagal tarptautines rekomendacijas į aktyvų inksto laukiančiųjų sąrašą rekomenduojama pacientus įtraukti per 6 mėn. nuo gydymo dializėmis pradžios.
Lėtinę inkstų ligą sukėlusi priežastis (pvz., cukrinis diabetas, glomerulonefritas) – 5–20 proc. transplantuotų recipientų, liga atsikartoja transplantate.
Citomegalo viruso statusas (R/D).
Vėluojanti transplantuoto inksto funkcija, t.y. dializės poreikis po transplantacijos.
Atmetimo reakcija.
ŽLA nesutapimas.
Sensitizacija (įjautrinimas). Sukelia buvusi transplantacija, kraujo komponentų transfuzija, nėštumas.
Donoro hipertenzija
Šaltos išemijos laikas.
Jaunesnis donoro amžius, gera ankstyva transplantuoto inksto funkcija bei tikslesnis imunologinis sutapimas yra svarbūs veiksniai transplantuoto inksto ilgalaikiam išgyvenimui. Visa tai nurodo, kad kruopšti donorų atranka, pooperacinė priežiūra ir imunosupresinio gydymo protokolų individualizavimas yra svarbūs transplantacijos procese.
– Koks medikamentinis gydymas yra būtinas pacientui po atliktos inksto transplantacijos?
– Siekiant išvengti ūminės atmetimo reakcijos, po sėkmingos transplantacijos reikia vartoti medikamentus, kurie slopina recipiento imuninę sistemą taip, kad ši nepultų įsodintojo organo. Šie medikamentai vadinami imunosupresantais. Paprastai po inksto transplantacijos skiriamas imunosupresantų derinys: kalcineurino inhibitorius (pvz., ciklosporinas ar takrolimas), proliferaciją stabdantis preparatas (mikofenolato mofetilas arba azatioprinas) ir gliukokortikoidas (methylprednizolonas). Negalima nutraukti jų vartojimo, sumažinti jų dozę ar pakeisti vartojimo dažnio savarankiškai, nepasitarus su gydytoju.
– Kokių atsargumo priemonių yra reikalinga laikytis po inksto transplantacijos? Kokių naudingų patarimų turėtumėte pacientams?
– Ilgalaikis imunosupresinių vaistų vartojimas silpnina pacientų imunitetą, organizmas tampa mažiau atsparus įvairioms infekcijoms, todėl reikia laikytis kai kurių atsargumo priemonių:
Vengti kontakto su sergančiais infekcinėmis ligomis, (pvz. gripu, vėjaraupiais), palaikyti gerą asmeninę higieną.
Svarbu reguliarus skiepijimas. Dėl imunosupresinio gydymo negalima skiepyti gyvąja vakcina (pvz., tymų, parotito, raudonukės). Sezonine gripo vakcina pacientas gali būti skiepijamas jau po 1 mėn. po transplantacijos.
Kitos rekomenduojamos vakcinos: pneumokokinė, difterijos, stabligės, kokliušo virusinio hepatito B, žmogaus papilomos viruso. Jos gali būti atliktos po 6–12 mėn. po transplantacijos.
Mityba: dėl imunosupresinių vaistų ir kai kurių maisto produktų sąveikos negalima valgyti greipfrutų, granatų ar gerti jų sulčių. Negalima valgyti sūrių su mėlynuoju ar baltuoju pelėsiu, ožkos pieno produktų.
Reikėtų vengti jonažolių.
Reikalingas kasdienis saikingas fizinis aktyvumas.
Sveika gyvensena.
Lytinė funkcija ir vaisingumas (būtina kontracepcija, nėštumas galimas po 1 m. po transplantacijos, bent 6 mėn. iki pastojimo koreguojamas imunosupresinis gydymas).