Jo teta, klausiusi BBC radijo, atsitiktinai išgirdo dokumentinį pasakojimą apie parazitinių nematodų taikymo, gydant alergijas, galimybes, ir apie šį pasakojimą užsiminė sūnėnui. Dėl to J. Lawrence‘as visą naktį praleido naršydamas internete, skaitydamas mokslinę informaciją, ieškodamas nuorodų, o ryte jau buvo įsitikinęs, kad turi tik vieną galimybę pasveikti: jam reikėjo parazitų, rašo „The Guardian“.
Labiausiai J. Lawrence‘ą sužavėjo vadinamosios „higienos hipotezės“ aptarimas. Ši teorija, pirmą kartą 1989 metais paviešinta Davido P. Strachano leidinyje „British Medical Journal“ teigia, kad daugelis šiuolaikinių ligų, sergamumas kuriomis pramoninėse vakarų šalyse didėja eksponentiškai – alergijos, astmos, 1 tipo diabetas, Krono liga, dirgliosios žarnos sindromas, išsėtinė sklerozė ir galbūt reumatoidinis artritas bei autizmas bei kiti sutrikimai – yra netinkamo autoimuninio atsako apraiškos.
Chloruoto geriamojo vandens, vakcinų, antibiotikų atsiradimas ir sterili aplinka, vaiką supanti ankstyvoje vaikystėje, bei įvairiausių infekcijų prevencija, pasak mokslininko, sutrikdė organizmo vidinės ekologijos balansą. Uždegiminis atsakas, milijonus metų vystęsis „senų draugų“ – parazitų ir bakterijų – draugijoje pastaruoju metu, nesant pakankamų patogenų kiekio, sutriko ir pradėjo sukėlinėti autoimunines ligas, kuomet organizmą atakuoja to paties organizmo imuninė sistema bei padidėjusį jautrumą tokiems nekenksmingiems antigenams, kaip žiedadulkės, dulkės, katės ar tam tikros maisto produktų grupės.
Labiausiai J. Lawrence‘ą sudomino Notingemo universiteto (D. Britanija) imunologo profesoriaus Davido Pritchardo pasakojimas. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje dirbdamas Papua Naujojoje Gvinėjoje šis mokslininkas pastebėjo, kad pacientai, kurie buvo užsikrėtę parazitiniais Necator americanus kirminais, retai sirgo įvairiausiomis su imuninės sistemos veiklos sutrikimais susijusiomis ligomis, taip pat šienlige ir astma.
Vėliau D. Pritchardas vystė tezę savo stebėjimų rezultatams paremti ir atliko nemalonius klinikinius tyrimus (kurie prasidėjo nuo to, kad mokslininkas pats save užkrėtė penkiomis dešimtimis kirminų). Tezė patvirtino, kad nedidelis nematodų kiekis sugebėjo sureguliuoti šeimininko imuninės sistemos atsaką. Edinburgo universiteto (D. Britanija) mokslininkas dr. Rickas Maizelsas išsiaiškino proceso veikimo mechanizmą – jame dalyvavo baltosios kraujo T-ląstelės, kurios yra imuninės sistemos dalis.
„Kai visa tai perskaičiau, viskas staiga paaiškėjo. Dėl mūsų švaros ir sterilumo, parazitų naikinimo manijos gerokai persistengėme. Esminė idėja yra tokia, kad mūsų organizmuose yra vidinė ekosistema. Ironiška yra tai, kad visi, atrodytų, yra baisiausiai susirūpinę išorinio pasaulio biologine įvairove, nori išgelbėti atogrąžų miškus, bet taip pat nori sudoroti organizmų vidinę biologinę įvairovę“, - „The Guardian“ sakė J. Lawrence‘as.
Taigi, J. Lawrence‘as ėmė vystyti šią mintį. Nepaisant fakto, kad gal koks milijardas žmonių visame pasaulyje yra vis dar užsikrėtę nematodais, sąmoningas užsikrėtimas vakarų pasaulyje nėra labai lengvas sprendimas. Mūsų kultūra jau seniai diktuoja mintį naikinti parazitus – arba „simbiontus“, kaip juos vadinas J. Lawrence‘as. Iš pradžių jis norėjo sudalyvauti viename iš daugelio šio reiškinio tyrimų. Bet kai visi jo bandymai buvo nesėkmingi, jis ryžosi keliauti į Afriką ir užsikrėsti ten.
Prieš kelionę jis susisiekė su visais pažįstamais medicinos srityje dirbusiais žmonėmis, nusiuntė jiems savo sukauptą informaciją ir paklausė jų nuomonės. Visi jie atsakė vienodai: „Taip, metodas atrodo saugus, bet patarčiau to nedaryti, geriau palaukti 20 ar 30 metų kol bus baigti visi tyrimai, atrasta atsakinga molekulė ir išbandyti vaistai“.
Bet nereikia ilgai bendrauti su J. Lawrence‘u kad suprastumėte, jog jis nėra žmogus, pasiryžęs laukti 20 ar 30 metų. Taigi, jis įsėdo į lėktuvą, vykstantį į Kamerūną.
Necator americanus gyvenimo ciklas nėra žavingas. Nematodai į naujo šeimininko organizmą patenka lervų pavidalu, išsiperi ekskrementuose, per pėdas įsiskverbia į žmogaus kraujotaką, nukeliauja į širdį ir plaučius bei yra praryjami po to, kai būna atkosėjami per trachėją. Į suaugusius individus (kurių dydis yra mažesnis nei 1 cm) jie išsivysto tik plonosiose žarnose, kuriose, prisisegę prie žarnyno sienelių, gyvuoja apie penkerius metus ir nedideliais kiekiais siurbia kraują bei – tai yra svarbiausia – reguliuoja imuninio atsako stiprumą.
Jie poruojasi šeimininko viduje, kur kirminų patelės per dieną padeda iki 30 tūkst. kiaušinėlių, o per visą gyvenimą – iki 50 mln. kiaušinėlių, į aplinką patenkančių su išmatomis. Tropikuose, kur nei tualetų, nei avalynės nėra, stiprios nematodinės infekcijos kasmet nužudo po 70 tūkst. žmonių, daugeliui sukelia anemiją, pasunkina mitybos stokos problemą ir sulėtina vaikų augimą.
Tačiau nematodai negali daugintis ir nesidaugina žarnyne. Jie nėra užkrečiami. Nedideli jų kiekiai yra nekenksmingi ir labai nesunkiai išnaikinami. O jų gyvenimo ciklas nesunkiai nutraukiamas avint batus ar esant normaliai kanalizacijai.
J. Lawrence‘as yra praktiškas žmogus ir jis įvertino riziką. Kamerūne jis praleido dvi savaites, keliaudamas po atokius kaimus ir ieškodamas vietinių išviečių ir aplink jas vaikštinėdamas basomis kojomis.
Ką apie tokį jo elgesį galvojo žmonės?
„Tipinės reakcijos buvo nuo juoko – ko tas idiotas vaikšto aplink tas vietas, kur aš tuštinuosi? – iki pykčio, mat daugelis jų buvo įsitikinę, kad aš noriu pavogti jų esybės dalį. Ne vieną kartą buvau išpurtytas“, - pasakojo vyras.
Jis turėjo ir abejonių. Kai vyras papasakojo draugams apie savo planus, šie pašiurpo. Ši kelionė sutapo su J. Lawrence'o skyrybomis, todėl aplinkiniai manė, kad jį ištiko krizė.
„Savaime suprantama, šiek tiek bijojau. Labiausiai bijojau, kad grįšiu su kokia nors neplanuota liga – dramblialige, upiniu aklumu, Dengės karštine ar dar kuo nors. Kita vertus, puikiai mačiau, kaip per pastaruosius penkerius metus dėl astmos suprastėjo mano gyvenimas. Atrodė, kad šiuolaikinė medicina man negali pasiūlyti nieko, išskyrus simptominius vaistus. Gerai pagalvojus, nelabai ir buvo iš ko rinktis. Buvo sunku įveikti ir pasišlykštėjimą. Pirmą kartą batus nusiaviau tik dėl to, kad negalėjau grįžti atgal ir pasakyti žmonėms, kad nesugebėjau to padaryti“.
Iš Afrikos grįžęs į Santa Cruzą, J. Lawrence‘as dar nežinojo ar namo parkeliavo vienas, ar ne.
„Kelias savaites nejaučiau jokio pagerėjimo, nors jutau tam tikrus simptomus. Po šešių ar aštuonių savaičių išmatose turėjo atsirasti embrionų, todėl rinkau savo fekalijas ir siunčiau jas į laboratoriją, iš kurios gaudavau neigiamus atsakymus. Neįvertinau to, kad Amerikos laboratorijose niekada nesusiduriama su tokiais parazitais, taigi jie ir nežinojo, ko ieškoti“.
Tuomet jis prisimena, kaip vieną pavasario dieną važiavo automobiliu ir padarė tai, kas šiaip būtų buvę labai rimta klaida: „Atsidariau automobilio langą. Paprastai jei tą padaryčiau pavasario pradžioje, tai visą likusią dieną pūsčiau nosį, akys būtų paraudusios bei užtinusios ir panašiai. Bet nieko tokio nenutiko“.
Kitas testas buvo katės. J. Lawrence‘as buvo toks alergiškas katėms, kad prilietus katę ir ta pačia ranka palietus veidą, ant jo iškart likdavo raudona žymė. Akys visiškai užtindavo.
„Todėl tyčia ieškojau kontakto su kate, kas nebuvo sunku, nes mano buvusi žmona nusprendė, jog jai katės yra svarbiau nei mano sveikata. Nuvažiavau pas ją ir paglosčiau katę. Ir nieko neatsitiko“, - pasakojo vyras.
Tą akimirką J. Lawrence‘o likimas buvo nulemtas: „Žinojau, kad jei viskas veiks taip, kaip prognozavo mokslas, tai aš turėsiu pabandyti šią informaciją paskleisti pasauliui“.
J. Lawrence‘as įsteigė savo nematodų fermą.
„Viskas, ką reikia padaryti – tai atkurti tropines sąlygas inde, duoti kirmėlėms ką nors švaraus, per ką jos galėtų migruoti, kad žmonėms nereikėtų artintis prie žmogaus ekskrementų, tuomet nurinkti jas nuo to švaraus paviršiaus, kelis kartus nuplauti specialiomis priemonėmis,supakuoti jas į talpas su sterilius skysčiu. Taip jos gali išgyventi apie mėnesį. Klientus jos pasiekia pleistro pavidalu ir nuo ten pradeda savo kelią“, - pasakojo gydymą savo kailiu išbandęs verslininkas.
Jis parduoda penkerius gydymo metus su visokeriopomis aptarnavimo paslaugomis už 3900 JAV dolerių – tokią sumą J. Lawrence'as lengvai pateisina, lygindamas su išsėtinės sklerozės gydymo vaistais kaina, kuri per penkerius metus pasiekia 150 tūkst. JAV dolerių ribą.