Grįžusi namo veidrodyje pamačiau, kad visas veidas paraudęs ir išbertas mažais balkšvais spuogeliais. Negana to, su siaubu stebėjau, kaip tiesiog akyse tinsta plaštakos, ypač dešinė. Lyg kokiame siurrealistiniame filme mačiau, kaip pirštai tampa panašūs į išpampusias dešreles, o žiedai įsirėžia giliai į odą.
Išsigandau ne juokais. Neprisiminiau, kad kada nors anksčiau būčiau patyrusi ką nors panašaus. Nusprendžiau nedelsdama kreiptis į šeimos gydytoją. Apsiprausiau, apsirengiau greičiau nei per pusvalandį. Dar nespėjusi išeiti iš namų pastebėjau, kad rankų tinimas atslūgo ir tapo beveik nepastebimas. Veido bėrimas dingo kaip nebuvęs.
Tąkart pas gydytoją taip ir nenuėjau, patingėjau, pamaniau, kad gal kvailokai atrodysiu pasakodama apie simptomus, kurie taip netikėtai atsirado ir dar netikėčiau dingo... Suvokiau, kad kūnas patyrė reakciją į drėgmę ir vėsą. Nemaloniems pojūčiams – niežuliui ir tinimui – išnykus, nurimau ir pamaniau, kad neverta jaudintis.
Vėliau niežtintį bėrimą ir plaštakų tinimą nuo vėsos esu patyrusi dar ne kartą. Tačiau tai nutikdavo nebūtinai kaskart patekus į šaltą orą. Kadangi nemalonūs pojūčiai tęsdavosi ne ilgiau kaip valandą ir išnykdavo be pasekmių, medikų pagalbos neieškojau.
Tik neseniai sužinojau, kad kartkartėmis nemaloniai nustebinantis sveikatos sutrikimas turi ir savo pavadinimą – dilgėlinė.
Šią ligą žmonės pastebėjo ir aprašė dar Hipokrato laikais – gerokai prieš Kristų. Dilgėlinės priežasčių žmonės ieškojo visais laikais ir, deja, tebeieško iki šiol. Kadaise šios ligos atsiradimas buvo aiškinamas įvairiomis teorijomis ir hipotezėmis, siejamas su skysčių disbalansu organizme, menstruacijomis ar net žvaigždžių išsidėstymu, sakoma pranešimu spaudai.
„Tačiau tik per pastarąjį šimtmetį buvo surinkta daugiau žinių apie dilgėlinės išsivystymo mechanizmus ir priežastis“, – sako Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Rūta Stankevičiūtė.
Ligai būdingi greiti odos pokyčiai, kurie išnyksta nepalikdami žymių.
Ūmi dilgėlinė yra dažna liga, nes ją gali sukelti daug veiksnių: ūmios infekcinės ligos, alerginės reakcijos į maistą, vaistus, vabzdžių įgėlimus. Lėtinė dilgėlinė (besikartojanti daugiau nei 6 savaites) yra reta.
Ją gali sukelti lėtinės infekcijos, sisteminės ligos (pavyzdžiui, reumatoidinis artritas, skydliaukės ligos), neimuninės reakcijos į maistą, jo priedus, fiziniai veiksniai: šaltis, šiluma, saulės spinduliai, mechaninė trintis, spaudimas. Taip pat dilgėlinę gali sukelti vanduo, fizinis aktyvumas, padidėjusi kūno temperatūra, hormoniniai pokyčiai organizme.
Tiek ūmia, kai matomi ligos simptomai išnyksta per kelias valandas ar dienas, tiek lėtine dilgėline, kai ligos požymiai išlieka ilgiau nei 6 savaites, dažniau serga moterys.
Pasak gydytojos Rūtos Stankevičiūtės, iš tikrųjų neįmanoma nuspėti, kuriam veiksniui asmuo taps jautrus, todėl iš anksto numatyti galimos ūmios dilgėlinės atakos neįmanoma. Gydytoja primena, kad bet kokiu atveju šios, kaip ir daugelio kitų ligų, prevencijai ženklią įtaką turi natūralus visavertis maistas be cheminių priedų (dažiklių, konservantų ir kt.), racionalus darbo ir poilsio ritmas, fizinė veikla.
Dilgėline dažniau serga suaugusieji ir tik 3–5 proc. vaikų. Vaikų dilgėlinė dažniausiai susijusi su virusinėmis infekcijomis ir praeina organizmui įveikus virusą. Alergija maistui gali pasireikšti dilgėline. Tada svarbu atsisakyti bėrimą sukeliančių maisto produktų. Dažniausiai laikui bėgant vaikų jautrumas maistui mažėja ir išnyksta.
Nepaisant to, kad dilgėlinę žmonija pastebėjo ir jos priežastimis domisi tūkstančius metų, jos iki šiol lieka neaiškios.
Ar reikia kreiptis į gydytoją, jei patiriame dilgėlinės ataką? Imunologė įspėja, jog svarbu suvokti: kaskart numojant į tai ranka, galima prisišaukti nelaimę.
Kokie ūmios dilgėlinės atvejai gali pasibaigti mirtimi? Organizmo reakcija, pasireiškianti po kontakto su alergenu (maisto, vaistų, vabzdžių nuodų) ir nuo tam tikrų fizinių veiksnių (šalčio, fizinio krūvio, karščio), gali progresuoti į gyvybei pavojingą sisteminę reakciją – anafilaksiją. Tuomet, be odos bėrimų, sutrinka kitų žmogaus organų veikla: prasideda staigus dusulys (ištinsta gerklos, liežuvis – užsidaro kvėpavimo takai ir žmogus ima dusti), iki pavojingos ribos nukrenta kraujospūdis, sutrinka virškinimas, žmogus gali prarasti sąmonę.
Tokiems pacientams būtina suteikti skubią pagalbą. Laukiant medikų, esantieji šalia nelaimės ištikto žmogaus turėtų atlikti pirmosios pagalbos veiksmus: nuraminti, atlaisvinti kvėpavimo takus, paguldyti šiek tiek pakėlus kojas. Pavojui praėjus, būtina nustatyti, kokie konkrečiai veiksniai sukėlė ūmią sisteminę reakciją. Rekomenduojama jų vengti ir visuomet turėti pirmosios pagalbos vaistų – adrenalino, priešalerginių medikamentų.
Anot gydytojos, dilgėlinė yra varginanti liga dėl labai intensyvaus niežulio. Kasymuisi neatsispiriantys pacientai patiria didelį stresą dėl išvaizdos, nerimauja, jog atrodo lyg sumušti ar po išgertuvių, gėdijasi rodytis viešumoje, darbe.
Sergančiųjų dilgėline patiriamas stresas prilyginamas patiriamam sergant širdies ligomis. Negana to, stresas pats savaime gali išprovokuoti bėrimą. Susidaro lyg uždaras, ydingas ratas. Todėl tikrai nevertėtų kentėti ir laukti, kol liga praeis savaime. Įtarus, jog dilgėlinę provokuoja tam tikras veiksnys (pavyzdžiui, tam tikras maisto produktas, šaltis ar kt.), galima atlikti jautrumą patvirtinančius tyrimus. Vengiant provokuojančių veiksnių, ligos simptomai palengvėja.
Deja, net išsamiai ištyrus pacientą, dažnai lėtinės dilgėlinės priežastys lieka nežinomos. Manoma, jog apie pusė tokių atvejų būna susiję su autoimuniniu procesu, kai dėl imuninės sistemos suaktyvėjimo organizmas kovoja pats su savimi. Bet kokiu atveju nereikėtų nusivilti, įsitikinusi gydytoja R. Stankevičiūtė. Net nežinant dilgėlinės priežasties, tinkamas gydymas užtikrina simptomų kontrolę.
Europos ir Amerikos alergologų ir klinikinių imunologų draugijos rekomenduoja dilgėlinę gydyti antihistamininiais vaistais. Nesant pakankamo efekto, jų dozę didinti. Sunkiais ligos atvejais gydytojas specialistas gali skirti kraujo valymo procedūras, imuninę sistemą slopinančių vaistų. Įvairių žolinių receptų dilgėlinei gydyti siūlo ir liaudies medicina. Gydytoja imunologė nerekomenduoja jų bandyti, kol nepatikslinta dilgėlinės priežastis, nes tai gali dar labiau pabloginti sergančiojo būklę.