Pozityvus gydymas
Daugelyje mokslinių straipsnių savitaiga apibūdinama kaip procesas, per kurį žmogus įtiki tam tikrais dalykais, kurie vėliau, įsitvirtinę pasąmonės lygmenyje, tiesiogiai veikia žmogaus sąmonę ir daro įtaką jo sprendimams. XX a. pradžioje šią teoriją ėmė nagrinėti prancūzų farmacininkas, placebo efekto atradėjas Emilis Kujė. Gydydamas pacientus E. Kujė stengėsi juos įkvėpti nepasiduoti ir kasdien prie vaistų palikdavo raštelį su pozityviais žodžiais arba citatomis.
Netrukus farmacininkas pastebėjo, kad toks gydymo metodas yra kur kas veiksmingesnis. Paskui E. Kujė susidomėjo žmogaus minčių galia ir atkakliai ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl jo bandymas pozityviai nuteikti ligonius davė puikių rezultatų. Farmacininkas analizavo hipnozės atvejus ir konsultavosi su psichoterapeutais. Tačiau dauguma jo stebėtų gydymo metodų buvo pagrįsti specifiniu pasąmonės programavimu arba stiprios valios principu, o ne paties ligonio iniciatyva keisti mąstymą.
Placebo efekto atradėjas grįžo prie minčių galios tyrimų ir netrukus pastebėjo, kad žmogaus vaizduotė – slaptas raktas, kuris padeda keisti mintis. Norėdamas pagrįsti savo teoriją apie vaizduotės galią, žmonėms, patiriantiems stiprų fizinį skausmą, rekomendavo pasitelkti vaizduotę kaip priemonę skausmui valdyti.
Nemaloniems pojūčiams mintyse suteikus tam tikrą fizinę išraišką reikėjo įsivaizduoti, kaip jų atsikratoma. Jeigu skausmas būtų sauja kriauklių, ligoniui reikėtų mintyse nuolatos kartoti vaizdinį, kaip jis jas išmeta tolyn į vandenyną arba užkasa giliai smėlyje. Dauguma savo teorijų ir hipotezių E. Kujė pagrindė realiais tyrimais su įvairių sveikatos problemų turinčiais ligoniais.
Gydymo savitaiga principai
Prancūzų farmacininkas teigė, kad nė vienas gydytojas nėra pajėgus išgydyti žmogaus psichologinių problemų, jeigu jis pats nenori. Savitaigai reikalingas ne gydytojas, bet mokytojas, padedantis žmogui rasti kelią į tikėjimą ir pasitikėjimą savo galiomis. E. Kujė sukūrė gydymo metodą, kuris rėmėsi įsitikinimu, kad bet kokia idėja, kuri užvaldo žmogaus protą, egzistuojant reikalingoms sąlygoms ir galimybėms galų gale virsta realybe.
Pavyzdžiui, asmuo, gimęs be rankų, savo minčių galia negalės daryti įtakos jų augimui. Tačiau jei astma sergantis žmogus bus įsitikinęs, kad jo liga nyksta, tuomet simptomai neabejotinai ims silpti arba visiškai išnyks. Visos ligos yra įveikiamos tiek, kiek mūsų kūnas fiziškai pajėgus su jomis kovoti arba jas kontroliuoti.
E. Kujė taip pat akcentavo faktą, kad neigiamos mintys ir nuolatinis savęs gailėjimas skatina protą bei kūną priimti šį įsitikinimą, ir galiausiai ligonio būklė dar labiau pablogėja. Ne veltui sakoma, kad ligas galima įsikalbėti. Cinizmas, pesimizmas ir neigiamas išankstinis nusistatymas ne tik nepadeda, bet ir apsunkina ligos eigą, netgi slopina vartojamų medikamentų veiksmingumą.
Žmogaus užsispyrimą ir loginį mąstymą farmacininkas taip pat įvardijo kaip neigiamus aspektus taikant savitaigos gydymo metodą. Tyrimai parodė, kad savitaigos metodą lengviau taikyti vaikams ir meniškos prigimties žmonėms, nes jie linkę svajoti, kurti ir tikėti.
Pagrindinis gydymo savitaiga trūkumas – žmogaus atkaklumas neigti viską, kas nepažinta ir nesuvokiama. Ligoniai, kurie žino savo ligos mirtingumo statistiką, priima mintis apie mirtį kur kas lengviau, negu faktą, kad stiprus įsitikinimas apie išgijimą gali padėti tokią ligą įveikti.
Streso žala
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta, kad stresas – vienas didžiausių ligų priešų. Nestabili nervinė būsena neigiamai veikia įvairius organus. Žmogaus protas ir mintys veikia kiekvieną organizmo ląstelę. Viešojoje erdvėje vis dažniau teigiama, kad dauguma ligų prasideda nuo psichinės žmogaus būsenos. Dėl šios priežasties sukurta daug alternatyvių gydymo būdų, pavyzdžiui, muzikos, žirgų arba piešimo terapija.
Bet kokia veikla, kuri priverčia žmogų jaustis gerai, turi gydomosios galios, nes padeda atsikratyti baimių, nerimo, streso ir priverčia kuriam laikui pamiršti problemas. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi nuolatos skuba, stresas tapo neišvengiama kasdienybės dalis. Žmonės nepusryčiauja, pietauja vidutiniškai 5–15 min., tonizuoja organizmą kofeinu, malšina nerimą tabaku arba psichotropinėmis medžiagomis ir nuolatos ieško būdų atsipalaiduoti nenatūraliais, kartais net pavojingais metodais.
Toks gyvenimo būdas galiausiai tampa depresijos ar psichologinių problemų priežastimi. Savitaigos gydymo specialistai pataria profilaktiškai lankyti malonumą teikiančius užsiėmimus, sportuoti, keliauti, mėgautis skaniu maistu neskubant, o alkoholį vartoti saikingai. JAV ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse organizuojami pykčio ir neigiamų emocijų valdymo kursai.
Per juos žmonės mokomi neigiamas mintis paversti konstruktyvia energija, kuri gali būti išliejama intensyviai sportuojant, bėgiojant arba dirbant. Asmenys skatinami kalbėtis, išsakyti savo lūkesčius, baimes, išlieti apmaudą ir nusivylimą, nes ilgainiui visos šios emocijos tampa destruktyvia jėga, griaunančia ne tik santykius, bet ir pasitikėjimą aplinkiniais, toleranciją bei supratingumą.
Subjektyvus suvokimas
Asmeninės problemos tampa smulkmenomis arba tragedijomis, priklausomai nuo žmogaus subjektyvaus požiūrio. Tuo metu, kai vienas žmogus gali ilgai sielotis dėl avarijoje apgadinto automobilio, kitas dėkos Dievui už išsaugotą gyvybę. Kiekvienas turi laisvę rinktis, kaip vertinti arba priimti tam tikrus gyvenimo įvykius ar kitų asmenų poelgius. Onkologinėmis ligomis sergantys pacientai neretai patys pasirašo mirties nuosprendį, nuolatos galvodami apie artėjančią mirtį.
Tačiau tie, kurie tokią diagnozę priima kaip iššūkį kovoti už savo gyvybę, būna apdovanoti neįkainojamu trofėjumi – gyvenimu. Savitaigos gydymo specialistė ir mokslinių darbų autorė Diana Palmer viename interviu teigė, kad savitaiga yra tarsi mitybos procesas. Taip, kaip žmonės kasdien maitina savo kūną maistu, pozityviomis mintimis privalo maitinti ir protą.
Savitaiga nėra vienkartinė injekcija, kuri akimirksniu duoda rezultatų. Tai ilgas procesas, kurį inicijuoti turi pats ligonis. Savitaigos pagalba sėkmingai išgiję žmonės skatinami patirtimi dalytis su kitais. Taip siekiama įkvėpti vilties ir tikėjimo netgi didžiausiems skeptikams. Šią praktiką palaiko netgi gydytojai, viešai pasakojantys apie ligonių diagnozes, taikytus gydymo būdus, mediciniškai pagrįstas ligos prognozes ir progresą, kurį pavyko pasiekti žmonėms, nė akimirkai nesuabejojusiems, kad įveiks ligą.
Religingiems ligoniams patariama stiprinti Dievo tikėjimą, pasikalbėti su dvasininkais apie tikėjimo galią, aplankyti šventas vietas, atlikti išpažintį, išsivalyti neigiamas mintis ir atrasti sielos ramybę. Gydymas savitaiga apjungia daug skirtingų praktikų. Taigi esmė slypi neblėstančiame tikėjime, kad stebuklą susikuria pats žmogus.