– Išgyvename sveikos gyvensenos ažiotažo erą. Kokie yra tuštinimosi ritualo svarbos „reitingai“?
– Tiesa, šiandien žmonės vis aktyviau domisi sveika gyvensena: dėl geresnės savijautos ryžtasi atsisakyti mėsos bei alkoholio, meta rūkyti, aktyviai sportuoja. Apie šiuos dalykus mes nesivaržome diskutuoti, entuziastingai dalijamės patirtimi su kitais. Tuo metu viešą diskusiją apie tualeto įpročius ar tuštinimosi proceso detales vargiai išgirsime. Šiuolaikinėje „be tabu“ visuomenėje tuštinimosi ritualas tebėra tema non grata.
Dalyvauju proktologų konferencijose. Netgi čia tema apie tinkamų tuštinimosi įpročių ugdymą dažniausiai aplenkiama. Medikų gretose aktyviai diskutuojama apie tuštinimosi sutrikimų gydymo būdus, tačiau kaip palengvinti pacientų būklę be jokios intervencijos, be operacinio ar medikamentinio gydymo – kalbėti vengiama. Tokios visuomenės bei medikų nuostatos liūdina. Tuštinimasis yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis, sąlygojanti ne tik sveikatą, bet ir gyvenimo kokybę.
– Kokią įtaką tuštinimosi procesui turi šiuolaikiška išvietė?
– Kaip medikas nesusilaikysiu nuo kritikos: šiuolaikinis unitazas nėra pats tobuliausias žmonijos išradimas! Taip, jis labai patogus, tačiau patogus sėdėti, o ne tuštintis. Iš tiesų mums įprasto įrenginio naudojimo specifika gerokai prasilenkia su natūralia žmogaus fiziologija. Senieji lauko tualetai arba tie, kuriais seniau naudojomės mokyklose ar kitose viešose įstaigose, buvo kur kas tinkamesnis variantas: juose tuštinomės atsitūpę. Fiziologiškai tai yra pati palankiausia poza žmogui. Vis dėto vardan tinkamesnės pozos išsituštinti šiuolaikinių unitazų griauti nereikia. Yra kur kas racionalesnė išeitis – tuštindamiesi po kojomis galime pasistatyti tualeto kėdutę ar kitą paaukštinimą, kuris padėtų imituoti tupėjimą.
– Tupėjimą tuštinantis įvardijote kaip palankiausią pozą. Kuo ši poza pranašesnė už mums įprastą prisėdimą ant unitazo?
– Žmogaus dubens dugnas yra suformuotas iš raumens, kuris fiksuoja išangės kanalą. Kai jis atsipalaiduoja, suformuojamas status arba bukas kampas, tuomet žmogus tuštinasi. Kai atsisėdame ant unitazo, susiformuoja status kampas. Tokioje pozoje raumuo įsitempia ir apsunkina tuštinimosi procesą – jis vyksta nenatūraliai, turime ilgai sėdėti ir stangintis. Stanginimuisi naudojame pilvo raumenis ir tokiu būdu didiname intrapilvinį slėgį. Dėl dirbtinai užsitęsusio išsituštinimo proceso bei papildomo slėgio išangės kanale gali išsivystyti hemorojus.
– Kiek laiko turėtų trukti tuštinimosi procesas?
– Visiems savo pacientams rekomenduoju ant unitazo praleisti kuo mažiau laiko, stengtis nesistanginti ilgiau nei 5–10 min. Idealiu atveju šis procesas turėtų trukti 2–3 min. Greitas pasituštinimas – puiki hemorojaus, divertikulito bei kitų panašių negalavimų profilaktika. Kai tuštinamės tupėdami ar imituodami tupėjimą, tuštinimosi procesas tampa greitesnis ir lengvesnis.
– Tinkami tuštinimosi įpročiai ko gero aktualūs visoms amžiaus grupėms. Ar yra su amžiumi susijusių indikacijų tupėjimui?
– Tupėti gali beveik visi, nuo mažylio iki senjoro, tačiau reikia atsižvelgti į individualius anatominius ypatumus. Pavyzdžiui, žmogus, turintis antsvorio, kelių labai aukštai nepakels, nes taps sunku kvėpuoti. Tas pats pasakytina ir apie nėščiąsias.
Besilaukiančioms moterims ne visada galime skirti medikamentų – turime deramai įvertinti galimą žalą. Šiuo atveju pagalbos priemonių nėra daug. Kojų pakėlimas tuštinantis – viena iš nedaugelio padedančių bei tausojančių priemonių nėštumo laikotarpiu. Tačiau nėštumo pabaigoje pakelti kelius gali būti sunkiau.
Tinkami tuštinimosi įpročiai itin svarbūs vyresnio amžiaus žmonėms. Su amžiumi lėtėja žarnyno peristaltika bei medžiagų apykaita. Dėl nereguliariaus, reto tuštinimosi ir su tuo susijusio priverstinio stanginimosi didėja hemorojaus rizika. Tačiau dėl lankstumo stokos ar ribotų judesių vyresniam asmeniui gali būti sunku aukštai pakelti kojas, jos gali tirpti. Todėl sveikesnę tuštinimosi pozą derėtų rinktis pagal fizines galimybes.
Tuštinimosi sutrikimai kamuoja ir vaikus, ir jaunuolius. Šios amžiaus grupės tuštinimosi sutrikimus dažnai sąlygoja nejudrus gyvenimo būdas, antsvoris, nesveikas, mažai ląstelienos turintis „greitas“ maistas.
Tiesą sakant, kūdikio pratinimas tuštintis ant puoduko yra puiki pradžia. Ant puoduko mažylis paprastai sėdi aukštai iškeltais keliais. Netinkami įpročiai susiformuoja pradėjus naudotis suaugusiųjų unitazu.
– Kokias tausojančias pagalbos priemones ar metodus rekomenduojate savo pacientams, jau kamuojamiems tuštinimosi sutrikimų? Ar tokiu atveju pastarieji dar gali padėti?
– Deja, nėra atlikta klinikinių tyrimų tausojančių, natūralių priemonių veiksmingumo tema, todėl galiu remtis tik asmenine praktika. Paprastai visiems pacientams rekomenduoju tuštinantis kojas pakelti taip, kad keliai būtų aukščiau klubų. Šiam tikslui puikiai tiktų tam skirta tualeto kėdutė. Visų pirma jos aukštis (yra žemesnė ir aukštesnė) pritaikytas prie standartinių unitazų aukščių ir ją besirenkantis gali atsižvelgti į savo asmeninius pageidavimus ir fizines savybes. Pacientai mane informavo, kad Lietuvos rinkoje neseniai pasirodė toks baldas, tualeto kėdutė „Tuputis“, kurią įsigiję ir naudodami jie išvengia tuštinimosi sunkumų. Taip pat pacientams pateikiu atitinkamas mitybos rekomendacijas. Visada pabrėžiu, kad su tuštinimusi susijusių ligų gydymas, kaip ir jų profilaktika, turi būti kompleksinio pobūdžio.
Trumpai tariant, norintiems išvengti tuštinimosi problemų rekomenduoju sveikai maitintis, gerti pakankamai vandens, reguliariai judėti, mokytis atsipalaiduoti ir, žinoma, ugdyti tinkamus tuštinimosi įpročius – sėdint ant unitazo pakelti kojas aukščiau. Šis priemonių kompleksas neabejotinai yra puikus indėlis į sveikesnį gyvenimą ir geresnę savijautą.