Turtuoliai bus pasipiktinę...
„Ar tu – žvaigždė, ar didelis turtuolis (pas mane buvo atėję net du Nobelio premijos laureatai, jau nekalbant apie olimpinius čempionus) - visi turi tuos pačius raumenis ir kaulus. Tad sveikatos problemos yra daugmaž panašios. Dažnai kuo turtingesnis ir žinomesnis žmogus, tuo daugiau jis turi sveikatos problemų. Nes, kad taptum turtingas ar žinomas, sumoki sveikatos kaina. Turtuoliai bus pasipiktinę: „Aš galiu važiuoti į sanatoriją, galiu apsistoti geriausiame viešbutyje.“ Bet tai nėra sveikata. Pacientams sakau: pirmiausia, reikia turėti gerą šeimos gydytoją, kuris galėtų pas jus ateiti kad ir vidury nakties. Taip pat gerą kineziterapeutą, kuris dirbtų kartu su šeimos gydytoju“, - sako S.Tacas.
Iš Lietuvos kilęs medikas baigė Kūno kultūros institutą Kaune, kur įgijo gydomosios fizinės kultūros specialybę. Maskvoje baigė manualinės terapijos kursus. Izraelyje studijavo fizioterapiją, išmoko Rytų medicinos paslapčių. 1984 metais persikėlė į Niujorką, kur gyvena ir sėkmingai dirba iki šiol. Jo rankos gydė kompozitorių Endriu Loidą Vėberį, violončelininką Mstislavą Rostropovičių ir kitus. Vienas įsimintiniausių pacientų kineziterapeutas įvardija tuometinį Izraelio prezidentą Icchaką Navoną, kuris skundėsi skaudamu petimi.
„Neseniai su manimi susisiekė vieno žinomo aktoriaus padėjėjai, bet aš nenorėjau kalbėtis. Sakau: jeigu aktorius turi rimtų problemų ir nori, kad padėčiau, pats turi su manimi kalbėtis. Galų gale prisistatė pats aktorius. Sakau, dabar reikia ateiti rytoj. Jis nusistebėjo. „Tu pats gi sakei, kad negali dirbti. Tad reikia pradėti gydymą“, - aš jam sakau. O jis išgyvena, kad rytoj filmavimas ir negali palikti komandos.
Ateina filmavimo laikas, o jam užeina didžiausi skausmai.
Sakau: „Eik – daryk injekciją. Tie nuodai, aišku, užmuš tavo nervą ir kuriam laikui jausiesi geriau – dvi tris dienas. Paskui bus blogiau, bet tau svarbu, kad filmavimas, žmonės laukia“... Jeigu neturi laiko ateiti šešis kartus, nereikia net ir pradėti gydymo. Aš netempiu gumos. Stengiuosi kuo greičiau padėti pacientui“, - sako kineziterapeutas.
Bijojo kraujo
„Vienas mano bendramokslis buvo gabus mokslams, kitas – muzikai, trečias – sportui. Nesigėdiju pasakyti, kad nebuvau apdovanotas nė vienu iš šių gabumų. Ar mane traukė medicina? Bijojau kraujo! Bet pasirodo, kad ir nesusiduriant su krauju galima padaryti TOKIUS dalykus, - sako S.Tacas, paklaustas, kodėl pasirinko kineziterapiją.
„Prieš penkiasdešimt metų kineziterapija buvo nepopuliari. Šiandien Amerikoje, kad studijuotum šį mokslą, turi atitikti tokius pat reikalavimus, kaip ir stodamas į medicinos mokyklą. Kaip jūs galvojate, kiek šiuo metu yra kineziterapijos mokyklų Lietuvoje? Aštuonios! O kada aš čia gyvenau, buvo tik viena. Dabar laikai pasikeitė, todėl man pasisekė. Dabar jau visi žino, kas yra kineziterapija ir ieško gero kineziterapeuto“, - džiaugiasi S.Tacas.
Pernai su Vladimiru Majorovu pašnekovas išleido patarimų rinkinį „Dirbančios rankos“, skirtą visiems, kurie atlieka ilgą ir monotonišką darbą rankomis.
Anot autoriaus, kuo ilgiau žmogus dirba rankomis – groja, kala, mezga ar melžia karves, tuo ilgiau jis turi daryti rankų pratimus. Tos kūno dalys, kurioms tenka daugiausiai dirbti, nukenčia greičiausiai – gana jauno amžiaus profesionaliems šokėjams ima skaudėti kojas, muzikantas – rankas.
Ar kineziterapeutui reikia ypatingų rankų? „Lygiai taip pat, kaip ir muzikantui reikia turėti absoliučią klausą (gerai turėti, bet nebūtinai). Tačiau tai galima treniruoti. Galima sakyti, kad daugiausiai išmokau iš šokėjų. Aš net specialiai Jeruzalėje ėjau į šokių akademiją. Ne tik dėlto, kad ten sutikčiau mergaičių. (Šypsosi.)
Kineziterapeutas turi mokėti ne tik, kaip jūs matėte, „laužyti“ kaulus, jis turi išmanyti ir krepšinio, ir tinklinio, ir teniso techniką. Man pasisekė, kad aš mokiausi Kūno kultūros institute, kur dėstė olimpiniai čempionai – dėstytojai Stonkus, Lagunavičius, Petkevičius. Galvojate Amerikoje olimpinis čempionas eis dirbti į institutą? Jis pardavinėja batus su savo parašu. Bet jis niekuomet neis pasidalinti patirtimi su jaunais žmonėmis. Nė vienas žymus sportininkas Amerikoje netampa treneriu arba mokytoju“, - palygina kineziterapeutas.
Patirtį perduotų studentams
S.Tacas neslepia, jog atvykus į Ameriką buvo sunku adaptuotis ir pelnyti specialisto vardą
„Pirmus dvejus metus dirbau kitiems... Uždirbau dešimt dolerių per valandą. Antraisiais metais man jau mokėjo šešiasdešimt dolerių už valandą. O trečiaisiais metais pasakiau, kad man nelabai apsimoka dirbti, nes jau turiu privačių pacientų. Viršininkas sako, aš tau moku ir taip tris kartus daugiau negu kitiems. Tuomet aš pasakiau: likime draugais. Po dvejų metų jau turėjau pakankamai privačių klientų.
S.Tacas apgailestauja, jog sukaupęs didžiulę kineziterapeuto patirtį ir išleidęs lietuvių kalba knygų (viena jų – „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ tapo 2014 metų bestseleris), nesulaukia kvietimų skaityti Lietuvos studentams paskaitų.
„Dėstytojai, kurie veda kineziterapijos paskaitas, žino, kad yra toks Samuelis Tacas, kad jis kalba lietuviškai ir studentai nesijuoks iš jo lietuvių kalbos. Tačiau niekas manęs nekviečia pasidalinti patirtimi“, - apgailestauja jis.
Patarimas
„Jeigu sėdite poliklinikoje prie daktaro durų ar eilėje laukdami viršininko, negaiškite veltui laiko, darykite ką nors gero savo rankoms – sukite rankas taip, kaip darote muilindamiesi, tarsi laikytumėte rankose muilą. Kartojant tokius judesius, atpalaiduojami rankų pirštai ir riešai“, - paprasčiausio rankų pratimo moko kineziterapeutas Samuelis Tacas.