Onkologija – ne mirtina liga
Savo knygoje L. LeShanas dalinasi mintimi, kuri iš pradžių gali pasirodyti paradoksali ar net juokinga, nors ji – jo 30 metų gydytojo praktikos rezultatas: onkologija – nemirtina liga. Be to, ši liga – posūkio akimirka žmogaus gyvenime, kadangi žmogui atsiranda galimybė įgyvendinti tai, apie ką iki tol tik svajodavo. Ir galiausiai žmogus pasveiksta.
L. LeShanas įsitikinęs, kad vėžys tiesiogiai susijęs su vidine žmogaus būsena. Jei dėl kažkokių priežasčių gyvenimas žmogui praranda prasmę, jo organizmo reakcija į šį neigimą gali būti susirgimas vėžiu.
Medikas pastebėjo – labai dažnai vėžiu suserga tie žmonės, kurie iš pradžių labai aktyviai gyveno, o paskui, aplinkybių spaudžiami, nuleido sparnus. Būtent šie faktai gydytoją įtikino, kad vėžys – posūkio akimirka žmogaus gyvenime, kai reikia pasirinkti – mirti ar pasikeisti ir pasukti kitu keliu. Jei žmonėms vėl atsiranda susidomėjimas gyvenimu, jie pasveiksta nuo vėžio.
Tokias pat mintis savo knygose išsako amerikiečių chirurgas Bernie’is Siegelis. Jis pabrėžia – daugeliu atveju pakanka tik priminti mirties artumą, kad žmogus atrastų savyje neįtikėtinus gebėjimus ir imtų juos taikyti – tiesiog todėl, kad „daugiau nebus laiko“.
Žmonės dažnai sako: „Nekenčiu savo darbo. Niekada nenorėjau būti inžinieriumi. Teisininko profesija – ne man, visada svajojau tapti muzikantu. Mano šeimyninis gyvenimas mane žudo. Kada nors išmuš ir mano valanda.“ Kai tik sužino, kad serga mirtina liga, daugelis sako: „Nepraeis nė metai, ir aš mirsiu. Geriau veiksiu tai, kas mane džiugina. Pagerinsiu šeimyninį gyvenimą. Galiausiai nuvyksiu į Egiptą ir pamatysiu piramides, juk visą gyvenimą apie tai svajojau. Griešiu smuiku. Parašysiu knygą.“
Praėjus metams jie sako: „Žinote, nemiriau. Gydytojas sakė, kad auglys išnyko. Keista, kas gi įvyko?“ Iš tiesų jie numano, kas atsitiko – jie nemirė, nes pradėjo gyventi.
Taigi jei jaučiate, kad gyvenimas neteikia džiaugsmo, nedelsiant jį keiskite, bent jau dėl to, kad nesusirgtumėte. B. Siegelis mano, kad toks elgesys – būtina ilgo gyvenimo ir puikios sveikatos sąlyga.
Tiesa, jis primena, kad ne visada įmanoma kardinaliai pakeisti gyvenimą. Pavyzdžiui, žmogus gali neturėti pinigų išvyti iš miestelio šiaurinėje šalyje ir apsigyventi prie jūros. Šiaip ar taip, B. Siegelis siūlo kiekvienam žmogui rasti savo būdą, kaip maksimaliai save realizuoti, o norint tai padaryti, pirmiausia reikia išmokti mylėti pasaulį. Galima likti sename darbe, tik išmokti būti laimingam. Esmė – vidinis nusiteikimas.
Meilė pati savaime yra svarbi, meilė – kaip gyvenimo būdas, besąlyginė meilė, mylėti – vadinasi, duoti, nieko nesitikint mainais. Praėjus kiek laiko žmogus pajunta, kad pasaulyje nėra už jį laimingesnio žmogaus.
B. Siegelis pasakoja: „Man sako: „Aš mylėjau, bet jis neatsakė man tuo pačiu.“ Aš juokiuosi ir atsakau: „Turėjau omenyje ką kita. Jūs skaičiuojate mylimam žmogui skirtas valandas ir norite, kad jums jas grąžintų. Bet tai absurdas. Paversdami santykius slegiančiu įsipareigojimu, mes kaupiame nuoskaudas, kurios mus ir žudo.“
Žmogus, kuriam gyvenime ne viskas sekasi, kurį užklumpa ligos, turi išmokti traktuoti gyvenimo negandas lyg pagrasymą pirštu. Nesėkmės moko, taigi jus įpykdžiusiam žmogui galima pasakyti: Ačiū, kad atleidote mane iš darbo. Ačiū, kad nesutikote tapti mano žmona. Mano gyvenimas pasuko kita linkme, radau jo prasmę ir laimę.“
Kuo geriau save suprantame, tuo mažiau teisiame pasaulį. B. Siegelis pabrėžia – vaikai nieko neteisia, gyvena vadovaudamiesi tik jausmais. Jei paprašysite vaiko nupiešti tai, apie ką jis svajoja ar kuo nori būti užaugęs, jis iš karto tai padarys. Bet pasiūlius tą patį padaryti suaugusiam žmogui, šis greičiausiai atsakys: „Geriau atidėti testą savaitei, kad apgalvočiau, ko noriu iš gyvenimo.“
Savo seminaruose B. Siegelis dažnai užduoda dalyviams klausimą: „Jei dabar kiekvieną iš jūsų padaryčiau laimingu, ką toliau veiksite?“ Dauguma suaugusiųjų nežino, ką atsakyti. Mes nepratę būti laimingi, o juk tam ir gimstame. Laimingas žmogus visada sveikas.
Visi mes turime savo paskirtį ir svajonių, kurios atrodo neįgyvendinamos. Kartais visą gyvenimą slopiname laimės troškimą. Keisdami gyvenimą pasveikstame.
Puikus pavyzdys – atvejis su L. LeShano pacientu Robertu. Jis buvo geras specialistas, sveikata nesiskundė, bet 65 m. nutarė išeiti į pensiją. Robertas buvo įsitikinęs, kad atsiradusį laisvą laiką skirs anūkams. Tačiau sūnus išsiskyrė su žmona, anūkus išsivežė į kitą miestą. Roberto gyvenimas prarado prasmę. Jis nieko neveikdavo, be tikslo slampinėdavo po namus, jausdamas abejingumą, nuovargį ir apatiją. Sveikata stipriai suprastėjo, greitai jis išgirdo diagnozę – vėžys.
Nežinia kaip būtų pasisukęs Roberto gyvenimas, jei jis nebūtų sutikęs gydytojo L. LeShano. Jau per pirmus pokalbius Robertas suprato, kad prarado pagrindinį stimulą gyvenime. Per psichoterapijos seansus atsiskleidė praktiškai pamirštas jo domėjimasis politika. L. LeShanas patarė Robertui įstoti į socialines problemas sprendžiančią organizaciją. Bendravimas su naujais žmonėmis, nauji įsipareigojimai sugrąžino vyriškiui aktyvumą, o tai suteikė naujų jėgų. Norėdamas išlaikyti gerą formą, Robertas pradėjo sportuoti. Pokalbiams su gydytoju jam tiesiog nelikdavo laiko. Auglys nustojo didėti, paskui apskritai išnyko.
Kitas pavyzdys iš gydytojo L. LeShano praktikos. Natalie gimė ir užaugo Brazilijoje, ji labai mylėjo savo šalį. Kažkuriuo etapu ji su šeima nutarė išvykti į Londoną. Jos vyras – poetas, kurio eilių niekas nespausdino, o dvi aktorėmis svajojančios tapti dukterys Londone irgi turėtų daugiau karjeros galimybių. Norėdama suteikti dukterims išsilavinimą, o vyrui – galimybę viską laiką skirti poezijai, Natalie įsidarbino ne pagal profesiją. Jai teko dirbti nemėgstamą darbą. Kiekvieną rytą moteris nenoriai keldavosi ir eidavo į darbą. Visas jos gyvenimas susidėjo iš rūpinimosi šeima, ji viską atlikdavo mechaniškai, o save pamiršo.
49 m. Natalie aptiko krūties vėžį su išplitusiomis metastazėmis. Prognozės buvo nelinksmos. Moteris kreipėsi į L. LeShaną, jis buvo paskutinė jos viltis. Po ilgo pokalbio L. LeShanas pasakė: „Kam jūsų organizmui kovoti už gyvybę, jei gyvenimas jums tėra nyki kasdienybė ir nuobodulys, jei jūs seniai save pamiršote? Jei greitai mirsite, artimieji ims savarankiškai, be jūsų spręsti savo problemas. Tad ar ne geriau pasinaudoti paskutiniu gyvenimo siūlomu šansu – kažkuriam laikotarpiui pamiršti kitų problemas ir susitelkti į save? Prieš 10 metų padarėte klaidą, tada dabar ją ištaisykite.“
Ir Natalie išvyko į gimtąją Braziliją. Ji vaikščiojo basa po paplūdimį, maudėsi jūroje, susirado darbą ir vėl ėmė mokyti mažus vaikus, kuriuos labai mylėjo. Anksčiau vaistai ir rekomenduota mityba nepadėjo, o dabar davė puikių rezultatų. Natalie ėmė sveikti. Moteris labai nustebo sužinojusi, kad vos vyrui ir dukterims patiems teko spręsti savo problemas, jie jas išsprendė.
L. LeShano nuomone, kiekvienam žmogui žemėje skirta sava veikla. Ją atlikdamas jis maksimaliai išnaudoja sugebėjimus ir jaučia didžiulį pasitenkinimą gyvenimu. Jei žmogus – ne savo vietoje, gyvenimas neteikia jam džiaugsmo. Tokiu atveju, net jei išoriškai gyvenimas atrodo sėkmingas, reakcija į jį gali būti vėžys.
Vėžys – paskutinis įspėjimas
L. LeShanas savo knygoje pateikia daugybę pavyzdžių, kurie pagrindžia seną tiesą – niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo. O kai kuriais atvejais prisiminti šią tiesą gali paskatinti tik vėžys.
Vėžys – paskutinis įspėjimas, kuris pastūmėja žmogų prisiminti savo paskirtį, pajusti savo norus. Tada organizmas pats atranda jėgų kovoti, mobilizuoja visus apsauginius mechanizmus. Džiaugsmas ir laisvės pojūtis, realizuojant savus poreikius, – veiksmingiausias vaistas.
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo melodiją, motyvą, kuris mumyse skamba nuo gimimo. Carlas Jungas sakė, kad ateitis pasąmoningai kuriama gerokai anksčiau, nei ateina. Kartais mes sąmoningai užgniaužiame tą motyvą, gėdindamiesi jo paprasto, ar, priešingai, neįprasto skambėjimo, prisitaikome prie daugumos, o savo norus ir galimybes užgniaužiame. Tačiau kiekvienas instrumentas suges ir sulūš, jei ilgai bandysime išgauti jam nebūdingus garsus.
Kai aptinkamas piktybinis auglys, ligoniui pasidaro nesvarbu, kas sukėlė ligą – neteisingas gyvenimo būdas ar tai, kad ilgus metus pamiršdavo save dėl šeimos ar dėl visuomenės. Tada svarbiausia pasidaro galimybė išgyventi.
L. LeShano teigimu, vėžys pateikia sąlygą – gyventi toliau galima tik laimingai.
Dar vienas pavyzdys iš gydytojo praktikos. Marija turėjo puikų darbą, daug draugų, aplinkiniai manė, kad ji daug pasiekė gyvenime. Staiga jai diagnozavo krūties vėžį. Pirmo pokalbio su L. LeShanu metu Marija suvokė, kad visą gyvenimą ją slėgė du dalykai: tai, kad ji nebuvo ištekėjusi, neturėjo vaikų, kuriuos labai mylėjo, ir kolegų reakcija į šį faktą. Ją slėgė žinojimas, kad yra laikoma senmerge.
Gydytojas paprašė Mariją prisiminti laimingiausią gyvenimo tarpsnį. Tai buvo jaunystė, kai ji dirbo mokytoja neįgalių vaikų mokykloje. L. LeShanas pasiūlė Marijai stoti į pedagoginį koledžą. Keturiasdešimt kelerių metų tapti studente ir dar sergant tokia sunkia liga?
Gydytojas laikėsi savo, ir Marija sutiko. Mokytis jai sekėsi, o su jaunimu leidžiamas laikas teikė džiaugsmo. Moteris eksternu baigė mokslus, pradėjo mokyti, po metų atidarė savo mokyklą neįgaliems vaikams. Marija buvo laiminga, gydytojo pagalbos jai nebereikėjo, ji pamiršo, kad apskritai sirgo vėžiu.
Labai dažnai vėžiu susirgę žmonės nejaučia savo paskirties ir to, kas gali jiems suteikti laimės. Tada L. LeShanas pataria prisiminti pasaką apie auksinę žuvelę, kuri gali išpildyti visus norus. Tik reikia skubėti, nes ji tuoj mostelės uodega ir daugiau nebepasirodys. Pagalvokite, ko labiausiai norėtumėte paprašyti.
Galite įsivaizduoti, kad ką tik gimėte ir visas gyvenimas dar prieš akis. Ką norėtumėte veikti? Kur ir kaip gyventi? Pasistenkite prisiminti laimingiausias gyvenimo akimirkas.
Juk buvo akimirkų, valandų, mėnesių, kai jautėte tikrą džiaugsmą. Atsiminkite, kas teikė jums džiaugsmą, ir pasistenkite susikurti tai gyvenime. Taip gydytojui L. LeShanui pavyko grąžinti į gyvenimą daug, medicinos požiūriu, beviltiškų ligonių. Nutikdavo ir taip, kad auglys nesumažėdavo, bet nustodavo augti ir daugelį metų nekeldavo ligoniui rūpesčio.
Beje, B. Siegelis iš pradžių nebuvo patenkintas chirurgo darbu. Jam patiko piešti. Vieną kartą jis nupiešė save su kauke, vilkintį ilgą chalatą su gobtuvu. Tada jis suprato, kad intuityviai slėpėsi nuo žmonių ir nuo gyvenimo, kuris jo netenkino. Ir dar jis nuolat užsisklęsdavo savyje, nes galvodavo apie žmones, kurių negalėjo išgelbėti vien su skalpeliu.
Kartą atsitiktinai jis pateko į psichoterapijos seansą ir sutiko savo pacientą, sergantį vėžiu. Chirurgas nustebo, o pacientas atsakė: „Laisvą laiką, kai nesilankau jūsų klinikoje, man patarė vaikščioti į psichoterapijos seansus. Žinote – padeda.“ B. Siegelis suvokė: „Tai štai ko reikia žmonėms.“
Jis ėmė organizuoti žmonių grupes, kad visi kartu puoselėtų pozityvų nusiteikimą ir skatintų organizmą kovoti su vėžiu. Šešias valandas per savaitę jis veda tris grupinius užsiėmimus sergantiems vėžiu – po dvi valandas kiekvienai grupei, tai trunka 10 metų. Gydytojas įsitikino – vos pacientai ima įgyvendinti savo svajones, pasveiksta, mirčiai pasmerkti žmonės toliau gyvena ir vis geriau jaučiasi.
Tarp lankančių grupes buvo ir tokių, kuriuos B. Siegelis operavo dėl vėžio. Štai jau 10 metų jie gyvena be menkiausio vėžio požymio – tiesiog todėl, kad brangina kiekvieną gyvenimo dieną ir džiaugiasi gyvenimu. Kiekvienas pacientas kažkada sau pasakė: Tarkime, po pusmečio mirsiu. Vadinas, dabar pat turiu pradėti gyventi.“ Kai B. Siegelis paskambina tokiems žmonėms, jie atsako: „Taip, gyvas. Tiesiog pradėjau gyventi, todėl ir nemiriau.“