Nežinomi nerviniai keliai
Skausmo slenkstis ir tolerancija apibrėžia pojūčių amplitudę. Skausmo slenkstis yra minimalus intensyvumas, kai asmuo pradeda suvokti ar jausti dirgiklį kaip skausmingą. Skausmo tolerancija yra didžiausias skausmo kiekis, kurį žmogus gali pakelti. Nors dviejų žmonių fizinė būklė gali būti panaši, vienam skausmas gali lemti tik susierzinimą, kitam – kančią.
Žmogus suvokia skausmą dvejopai: refleksiškai ir per proto prizmę. Biologiniai pojūčiai, pavyzdžiui, odos perštėjimas, sąnarių skausmas, nugaros diegimas, signalizuoja smegenims, kad organizmas patiria problemas. Vėliau žmogus sąmoningai sprendžia, kaip reaguoti – ignoruoti skausmą ir tęsti veiklą ar sutelkti dėmesį į probleminę vietą.
„Skausmas yra ir biocheminis, ir neurologinis nemalonių pojūčių perdavimas bei emocinis išgyvenimas, – teigia anesteziologė dr. Doris Cope iš Pitsburgo universiteto (JAV). – Lėtinis skausmas keičia būdą, kaip nugaros smegenys, nervai ir galvos smegenys apdoroja dirgiklius, todėl gali pasireikšti padidėjęs jautrumas.“ Anot ekspertės, žmogus gali sąmoningai sumažinti arba sustiprinti pojūčius. Jautrumą skausmui įtakoja patirtis ir buvusios traumos.
Skausmas sukelia didelę emocinę ir fizinę žalą, sumažina darbingumą, socialinę veiklą ir apriboja gyvenimą. „Labiausiai paplitę lėtiniai nugaros skausmai. Ūmius negalavimus dažniausiai lemia skausmas dėl raumenų, sąnarių ir kaulų traumų“, – sako Hiustono „Baylor“ medicinos koledžo (JAV) fizinės medicinos ir reabilitacijos profesorius Martin Grabois.
Didelė skausmo tolerancija nebūtinai yra geras dalykas, nes žmonės gali nejausti ar ignoruoti perspėjančius kūno signalus. Pavyzdžiui, asmenims, kurie yra mažiau jautrūs skausmui, padidėja „tylaus“ infarkto rizika.
Individualu kaip pirštų antspaudai
Tolerancija skausmui yra unikali kaip ir žmogus, o ją lemia biologiniai bei kai kurie psichologiniai veiksniai.
Pasak prof. M.Grabois, skausmo ribas lemia psichologiniai veiksniai (stresas, nemiga, depresija, nerimas sustiprina pojūčius), fizinis aktyvumas (sportuojantys toleruoja geriau, palyginti su pasyvaus gyvenimo būdo mėgėjais), žalingi įpročiai (rūkantys ir antsvorio turintys asmenys sunkiau tveria skausmą), smegenų anatomija (mažesnis pilkosios medžiagos kiekis susijęs su didesniu jautrumu). Skausmo interpretavimui įtakos taip pat turi genetika (genai lemia apie 60 proc. reakcijų į šaltį), buvę nugaros smegenų sužalojimai, lėtinės ligos, pavyzdžiui, diabetas.
Naujausi tyrimai atskleidžia, jog viena kūno pusė gali būti jautresnė, palyginti su kita. Žurnale „Neuroscience Letters“ skelbiama, kad dešiniarankiai pakantesni skausmui dešinėje kūno pusėje. Moterys yra jautresnės nei vyrai. Tai gali būti susiję su dominuojančia smegenų pusrutulių puse.
Jautrumą skausmui gali lemti net plaukų spalva. Mokslo leidinyje „Journal of the American Dental Association“ rašoma, jog raudonplaukiams reikia daugiau anestetikų atliekant skausmingas procedūras. Šie žmonės turi geno, vadinamo melanokortino-1 receptoriumi (MC1R), mutaciją, kuri atsakinga už plaukų spalvą. MC1R taip pat apima skausmo receptorius smegenyse, todėl ugninių plaukų savininkai yra opesni.
Skausmo ribos keičiasi ilgą laiką taikant medikamentinį gydymą. „Mūsų kūne yra skirtingi skausmo receptoriai ir jie reaguoja skirtingai, nesvarbu, kokie vaistai vartojami, – perspėja dr. Stelian Serban iš Sinajaus kalno ligoninės (JAV). – Jei gydymas, kuris anksčiau malšino skausmą, nebeveikia, vadinsi, išsivystė atsparumas vaistams. Susidaro užburtas ratas, nes reikia vis didesnių dozių.“
Galima treniruoti ištvermę
Pasak prof. M.Grabois, neįmanoma koreguoti genetinių receptorių, tačiau yra įveikos mechanizmų, kurie turi įtakos smegenų skausmo suvokimui. Galima pakeisti požiūrį į pojūčius, pavyzdžiui, atletams raumenų skausmas reiškia geresnius rezultatus ir jie nenustoja stengtis. Teigiamai veikia dėmesio perkėlimas nuo skausmo, pavyzdžiui, meditacija, vizualizacija, kvėpavimo pratimai.
Skausmo laukimas sustiprina pojūčius, todėl asmuo, kuris tikisi mažesnio diskomforto, tai yra žvelgia į situaciją teigiamai, jaučiasi geriau, palyginti su tuo, kuris bijo. Šaukimas, kai skauda, yra natūrali reakcija, padedanti sumažinti nemalonius pojūčius. Kenčiant didelius skausmus rekomenduojama skleisti garsus, pavyzdžiui: „O!“, suderintus su kvėpavimu. Kartu su jais paleidžiamos neigiamos emocijos, todėl palengvėja kančia.
Skausmo toleranciją didina sporto treniruotės. Leidinyje „Journal of Rehabilitation Research and Development“ pažymima, jog mankšta ypač naudinga žmonėms, sergantiems lėtiniu skausmu ir potrauminiu streso sutrikimu. Sveikatina tiek aerobiniai užsiėmimai, tiek jėgos, pasipriešinimo pratimai. Žmogus, kuris reguliariai praktikuoja jogą, geriau suvokia ryšį tarp kūno ir proto, todėl gali sumažinti reakcijas į skausmą. Mokslo žurnale „Complementary Therapies in Medicine“ rašoma, jog asanos ne tik praplečia tolerancijos ribas, bet ir padeda susidoroti su nerimu ir baimėmis dėl skausmo.
„Žmonės, kurie reguliariai mankštinasi, įpratina kūną išgyventi sudėtingose situacijose ir jaustis nepatogiai savo noru. Be to, fizinis aktyvumas veikia medžiagų apykaitą, todėl sumažina lėtinio skausmo riziką“, – aiškina Anders Arnes universiteto (Norvegija) mokslininkai. Sportuojant taip pat išsiskiria endorfinai – natūralios skausmą malšinančios medžiagos. Fiziškai aktyvesnių žmonių kraujotaka, širdies sveikata yra geresnė, o uždegiminės reakcijos – silpnesnės, ir šie veiksniai prisideda prie didesnio skausmo toleravimo.
Įdomu
Smegenys apdoroja skausmą, bet jo nejaučia. Pasireiškus migrenai skauda galvą (konkrečias sritis), bet ne smegenis. Jos veikia tik kaip pojūčių procesorius.
Kai kurie žmonės iš viso nejaučia skausmo dėl genetinės būklės. Kūnas neįspėja apie sužalojimus ar pavojingas ligas, todėl padidėja traumų ir net ankstyvos mirties rizika.
Skausmo ribas lemia mityba. Dieta, kurioje gausu grūdų, pieno, cukraus produktų, gali lemti uždegimą ir padidinti skausmo pojūčius.
Lėtinis skausmas transformuoja nervinį audinį. Įrodyta, kad žmonių, kuriems ilgą laiką skauda nugarą, smegenys yra 11 proc. mažesnės nei vidutinės.