„Po chemoterapijos nenuplikau – kaip buvau garbanius, toks ir likau. Medikai sakė, jog yra nedidelė viltis, kad nenupliksiu – aš tuo ir tikėjau... Tik šviesūs antakiai iškrito, o dabar ataugo tamsūs. Daugelis sako, kad ligą įveikti galima, aš tuo tikiu“, - sako Justinas, jau paneigęs skeptiškiausias prognozes.
Pavojaus signalas – iš poliklinikos
Iki tol aktyviai treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje lankęs ir jaunatvišką gyvenimą mėgęs Justas prisipažino, kad skambutis iš poliklinikos praėjusių metų kovą jam buvęs netikėtas. Pasirodo, kraujo tyrimo rezultatai buvo prasti. Jei atvirai – labai prasti. Ir pirmas medikų, pakvietusių Justiną skubiai atvykti, klausimas, buvo – ar jis gerai jaučiasi? Vaikinas dar išvakarėse žaidė rungtynes, jokių sveikatos problemų ar pokyčių nejautė. Bet medikų diagnozė buvo konkreti – aplastinė anemija. Liga, kai kaulų čiulpuose nepagaminama pakankamai trombocitų, eritrocitų ir leukocitų.
„Turbūt man suprasti situacijos rimtumą padėjo tai, jog gydytojai su manimi bendravo kaip su suaugusiuoju. Pasakė konkrečiai ir aiškiai – kokia liga, kas vyksta mano organizme, ko galima tikėtis ir koks gydymas manęs laukia. Nevyniodami žodžių į vatą – buvau šešiolikmetis, tad puikiai suvokiau, kokia rimta yra diagnozė“, - pasakoja Justinas.
Vaikų ligoninės gydytoja hematologė Goda Vaitkevičienė pripažino, kad ši liga nesirenka pagal amžių – gali susirgti ir darželinukas, ir paauglys. Tiesa, pacientų nėra daug – per metus į šį skyrių patenka du trys tokie ligoniai. „Dabar gydymo rekomendacijos pasikeitė – jeigu yra galimybė, pacientui atliekama kaulų čiulpų transplantacija, nes tai yra efektyviausias metodas, galintis išgydyti ligonį ir grąžinti jį į visavertį gyvenimą“, - teigia G.Vaitkevičienė.
Donorė iš JAV
Kad bus būtina kaulų čiulpų transplantacija, žinojo ir Justinas. Tiesa, optimistines žinias keitė liūdesys: „Medikai žiūri į daug įvairių faktorių. Žinojau, kad mano genetinis kodas turi įdomių ypatumų, tačiau pirmoji medikų žinia buvo gera – pavyko rasti tinkamus donorus, net tris – tiesa, Jungtinėse Valstijose. Tačiau po dienos paaiškėjo, kad nuodugnesnis tyrimas paneigė pradinę versiją – donorai netiko. Po to sulaukiau gerų žinių iš Vokietijos – ten dviejų žmonių duomenys, rodos, tiko man. Deja, po savaitgalio paaiškėjo, kad ir tie variantai nepasitvirtino. Trečias geras signalas – du lietuviai, vyras ir moteris... Deja...
Mano gelbėtoja tapo moteris iš Dalaso, amerikietei buvo penkiasdešimt penkeri, tačiau jos kaulų čiulpai man tiko. Bent jau taip atrodė. Du mėnesiai po transplantacijos atrodė, kad sveikata gerėja... Tačiau po to prasidėjo mano organizmo ir donorės kaulų čiulpų „kova“. Neslėpsiu – medikai sakė, kad mano perspektyvos labai prastos, tačiau jie kalbėjo, jog yra vilties. Būtent šie žodžiai ir palaikė – jeigu pats sau pasakai, kad pasveiksi, tai tikrai prideda motyvacijos“, - ne pagal amžių išmintingai kalba vaikinas.
Kova už gyvenimą dar tęsiasi
Pastarasis pusmetis – Santariškėse. Kiek litrų medikamentų sulašinta į Justino organizmą, turbūt ir suskaičiuoti sunku. Biologiją gerai išmanantis, o dabar praktiškai ir itin daug chemijos žinių gavęs septyniolikmetis jaunuolis sako, kad apie krepšinį kol kas negalvojantis. Dabar ne kamuolys yra svarbiausias. Tačiau, atrodo, sugebėjęs įveikti juodžiausią ligos etapą, jis nestokoja optimizmo.
„Po chemoterapijos nenuplikau – kaip buvau garbanius, toks ir likau. Medikai sakė, jog yra nedidelė viltis, kad nenupliksiu – aš tuo ir tikėjau... Tik šviesūs antakiai iškrito, o dabar ataugo tamsūs. Daugelis sako, kad ligą įveikti galima, aš tuo tikiu. Gydytojai paprašė, kad prieš kaulų čiulpų transplantaciją pakalbėčiau su kokiais penkeriais metais jaunesne už mane mergaitė – ji vis tiek dar nelabai suprato, kas čia vyksta. Sakiau jai, kad viskas bus gerai, nuraminau ir ją, ir jos tėvus. Šiandien ji jau namuose, sveiksta – tikiuosi, kad ir aš netrukus galėsiu pats išeiti iš šios ligoninės. Turiu motorolerį, noriu juo pavažiuoti, noriu sulaukti aštuoniolikto gimtadienio ir gavęs vairuotojo pažymėjimą pasivažinėti automobiliu. Tikrai tikiu, kad mano gyvenime bus šviesesnių dienų“, - optimizmu dalijasi Justinas, jau paneigęs skeptiškiausias prognozes.
Komentaras
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Onkohematologijos centro gydytoja hematologė dr. Goda Vaitkevičienė:
- Tokių pacientų pas mus tikrai būna nedaug. Bet Justino istorija – ypatinga. Vien ekstrakorporinės fotoferezės procedūra jam atlikta beveik keturiasdešimt kartų – ir tai ne paprasta procedūra, kurią žino kraujo donorai: iš ligonio kraujo aferezės būdu atrenkami jo limfocitai, kurie paveikiami specialiu cheminiu preparatu, darančiu limfocitus jautrius ultravioletiniams spinduliams. Apšvinti šiais spinduliais limfocitai žūva. Paveiktos negyvybingos ląstelės grąžinamos atgal į ligonio organizmą, taip slopinant prigijusių donoro ląstelių per didelį aktyvumą, vadinamąją transplantato prieš šeimininką ligą.
Šiuo metu donorės kaulų čiulpų ir Justino organizmo kova lyg ir aprimo, tačiau organizmo imuninė sistema yra labai užslopinta, todėl suaktyvėjo virusas, kuris jam pridarė daug bėdos. Laukiame ir tikimės, kad per kelias savaites gausime būtent Justinui Vokietijoje pagamintas ląsteles, kurios turėtų labai padėti kovojant su virusine infekcija. Tokias ląsteles gamina ir Santariškių ligoninės laboratorija Vilniuje, tačiau šio paciento limfocitų genetinė informacija labai specifinė, todėl teko kreiptis pagalbos į kolegas. Tokių ląstelių „dozė“ kainuoja apie dvidešimt tūkstančių eurų. Labai tikimės, kad šis mūsų pacientas pasveiks iki galo.