Lietuviška pirtis
Keliolika pirties mėgėjų šiais metais nusprendė įkurti Lietuviškos pirties bičiulių draugiją (kuri šiuo metu vienija apie 40 žmonių), kad įgytų kitokį statusą savo veiklai plėtoti.
Pasak draugijos pirmininko Egidijaus Žukausko, jų tikslas – skleisti lietuviškos pirties kultūros patirtį: „Pas mus įsigalėjo klaidingi stereotipai, pirtį vadiname rusiška ar suomiška. Jei pirtis pastatyta Lietuvoje, tai ji – lietuviška. Visa kita – pirties kaitinimo technologiniai skirtumai (dūminė, pusiau dūminė, elektrinė). Tai niuansai, o ugnis ir įkaitinti akmenys visame pasaulyje yra vienodi. Tiesa, Suomijoje pirties pastatas yra aukštesnis, nes jie mėgsta lipti ant aukštesnių gultų. Lietuvoje statydavo žemas pirteles, ypač tokios būdingos mažažemiams valstiečiams.“
Draugija kitais metais žada surengti šventę „Pirties diena 2010“ Rumšiškėse. Tikimasi, kad ji taps tradicinė. Tai bus pirmas tokio pobūdžio renginys. Dalyviai turės progą susipažinti su archaiškais pirties rakandais, apsilankyti dūminėje pirtyje ir išbandyti jos malonumus.
Pirties bičiulių draugijos nariai renkasi kartą per savaitę. Vieni susitinka pirtelėje Kaune, kiti – Vilniuje. Kadangi beveik visi turi savo pirteles, paeiliui svečiuojasi vieni pas kitus. „Pastebėjom, kad žmogus pasistato pirtį ir nežino, ką su ja daryti. Vienam joje kaitintis nuobodu. Pasibūti bendraminčių kompanijoje, sužinoti daugiau apie pirtį – įdomiau ir naudingiau“, - sako E. Žukauskas.
Su vanta - prieš depresiją
Tokiomis „vietinėmis“ pirtelėmis pirties bičiuliai neapsiriboja. Iš anksto suplanavę ir pranešę visiems draugijos nariams išsiruošia į užmiesčio pirtį, pasikviečia žolininką ar kitą įdomų žmogų, kad praplėstų savo akiratį apie sveiką, natūralią gyvenseną.
Tai puikus būdas kovoti su pilka kasdienybe, net depresija, neleidžiantis sėdėti namuose priešais televizorių. Svarbu, kad pirtelė būtų gamtoje, išsikaitinęs pūkštelėtum į ežerą ar upelį. Kaitinimosi, vanojimosi ritualas įgauna visai kitą pobūdį.
Egidijus Žukauskas pirtimi domisi seniai, tik anksčiau nebuvo iš kur gauti žinių. Su statybos inžinieriais konsultuodamasis dėl pirties statybos suprato, kad nėra blogos pirties, ji gali būti arba gera, arba labai gera. Pamažu sukaupė žinių ir apie teigiamą pirties poveikį sveikatai.
E. Žukauskas kartu su bičiuliu Rimu Kavaliausku prieš penkerius metus įsteigė „Pirties akademiją“, pradėjo rengti mokymus. Daug žmonių baigė kursus ir nori tobulėti. Pirties bičiulių draugija vienija daugumą buvusių akademijos lankytojų.
„Nesame profesionalai, teikiantys paslaugas sanatorijoje ar gydykloje. Tiesiog tai veikla ir bendravimas, mielas širdžiai“, – sako pirmininkas.
Druska, medus, kavos tirščiai
Kaitinimasis pirtyje – tai ištisas ritualas, kuris priklauso nuo to, kokio poveikio nori žmogus. Pirtis gali atpalaiduoti, pašalinti fizinę ir nervinę įtampą. Jeigu trūksta jėgų, energijos, geriau tinka kontrastinė pirtis, kuri pradedama nuo šalto vandens procedūrų.
Prieš vanojimą svarbu nuvalyti odą, pašalinti riebalus, negyvas ląsteles. Tam geriausiai tinka pašildyta druska, apšlakstyta eteriniu aliejumi. Prieš einant į lauką, oda patepama medumi, kad būtų apsaugota nuo kontrastingos temperatūros.
Odą puikiai valo ir džiovinti kaštonų vaisiai, sumalti kavamale. Taip pat tinka kavos tirščiai.
Pirties bičiuliai naudoja tik natūralius eterinius aliejus, vantas riša ne tik iš tradicinių lapuočių ar spygliuočių, bet ir, pavyzdžiui, iš pelyno žolės.
E. Žukauskui teko būti Suomijoje. Jo nuomone, šioje šalyje pirtis daugiau individuali, skirta garui degustuoti. Suomiai atvažiuoja į Lietuvą, nes nori pirtyje pabendrauti, išsivanoti.
Draugijos pirmininkas neigiamai vertina Suomijoje rengiamus pirties čempionatus. Rungtyniauti, kas ilgiau iškęs aukštą temperatūrą, tikrai nėra sveika. Tai negali būti sportas. Labiau sveikintinas dalykas – pas mus vykstančios vanojimosi varžybos. Tai tradicijų puoselėjimas, galimybė susipažinti su pirties procedūromis.
Jam pritaria ir patyręs pirtininkas Antanas Bagdonas, tikras savo srities entuziastas. Vanojantis nereikia naudoti jėgos, judesiai turi būti švelnūs. „Nors tai priklauso nuo individualaus pirtininko stiliaus. Man pačiam patinka, kai mane vanoja stipriai, dar geriau, jei kadagiu. Tik prieš tai jį reikia išmirkyti ir padaužyti į briauną, kad suminkštėtų.
Naudoju ir vibracinį masažą, savitą vanojimo pakaitalą. Tai „vanta“ iš karklo vytelių. Laibesnės tinka kūnui, o su storesnėmis daužau per padus. Kada sustoti, sprendžiu iš pasikeitusio žmogaus šnopavimo. Tai suprantama – kvėpavimas parodo mūsų dvasinę būseną“, - pasakoja A. Bagdonas.
Dūminė pirtelė
Pirties bičiulių draugija, nusprendusi surengti susitikimą Zervynų kaime, Artūro Svirnelio dūminę pirtelę pasirinko neatsitiktinai. Prityrę pirtininkai sako, kad tai pati geriausia pirtis Lietuvoje: labai geras kaitros ir gryno oro santykis. Vilnietė Rūta Pabedinskienė, pirmą kartą apsilankiusi Zervynose pasibaisėjo, pamačiusi paprastą kaimo aplinką, tačiau kai išsikaitino pirtelėje – nuomonę iš esmės pakeitė. Tokio gaivaus garo niekur kitur nebuvo patyrusi, oda kaip šilkinė pasidarė.
Pirtelės savininkas A. Svirnelis sako pirtį pastatęs prieš 6 metus. Tiksliau, ją pastatė vietoj sudegusios šimtametės ant medinių pamatų pagal visas senąsias dzūkų tradicijas.
Dūminukėje yra priepirtis (tiesa, šaltokas, bet, anot pirtininkų, tai vieni niekai, vis tiek išsikaitinę visi lenda į lauką, šaltuku mėgaujasi) ir pirties patalpa, kurioje atvirame ugniakure ugnies liežuviai lyžčioja akmenų krūvą. Tai esminis skirtumas nuo kitų pirčių, kur akmenys įkaista nuo metalinės krosnelės.
Dūmai veržiasi aukštyn ir, išsisklaidę palėpėje, kyla per skiedromis dengtą stogą. Prie ugniakuro stovi statinė vandens, į kurią sumetamas šnypščiantis metalas (buvę geležinkelio pagėgiai). Kai žarijos atiduoda savo kaitrą, Artūras, raukydamasis nuo karščio, jas supila į kibirą, išneša į lauką, o ant įkaitusių akmenų užpila vandens. Pats greitai bėga iš pirtelės ir uždaro duris. Tirštas baltas garas pakyla, nuplauna nuo sienų ir gultų suodžius ir išgaruoja kaip vaiduoklis per stogą. Visa pirtelė atrodo kaip garų puodas. Taip pirtis brandinama.
Ir tai dar ne viskas. A. Svirnelis lipa ant palėpės, atidaro liuką, kad pirtis vėdintųsi. Pastatas įšyla lėtai (ugnis kūrenama 4 val.), karštis pasiskirsto po lygiai, todėl joje sėdint kaista ne tik galva, bet ir kojos. Sienojai sugeria šilumą ir ilgai jos nepaleidžia. Sako, kad vasarą baidarininkai pradeda kaitintis vakare ir dar naktį ateina pasisėdėti šiltoje pirtyje.
Nuo pirties karščio atgaivina tyras Ūlos vanduo, čiurlenantis pastato pašonėje. Šioje vietoje vaga tokia gili, kad gali nerti stačia galva. Vėlyvą rudenį ilgai neplaukiosi – įšoki į vandenį ir atgal į krantą. Mediniais laiptais užkopęs į viršų, atgal į pirtį niekas neskuba: giliai traukia pušimis prakvipusį miško orą ir jaučia, kad ne tik kūnas, bet ir siela, nusivaliusi kasdienybės dulkes, palengvėja ir nuskraidėja.