Augau paprastoje lietuvių šeimoje – pusryčiams valgydavome blynus arba košę, pietums – kotletus ir sriubą, vakarienei – mėsą, bulves, miltinius patiekalus. Tačiau užaugau sveika, judri panelė, man netrūko jokių reikalingų medžiagų. Vienintelė rimta mane kamavusi problema – sunki bronchinė astma.
Paauglystėje, maždaug 14 metų, supratau, jog pavalgiusi jaučiuosi sunki, o ne soti, o tas sunkumas trukdydavo man jaustis laisvai ir kvėpuoti. Būtent tada ir supratau, jog kažką savo mityboje privalau keisti. Juk esi tai, ką valgai? Galbūt bronchinės astmos paūmėjimai buvo blogos arba kiek apleistos mitybos priežastis?
Galbūt sutapimas, bet būtent tą žiemą susipažinau su žmonėmis, nevalgančiais mėsos. Taip jau nutiko, kad visas dvi savaites praleidau su jais, o jų namuose buvo tik vegetariškas maistas. Iš pradžių maniau, kad siaubas, po savaitės be mėsos iš viso turbūt numirsiu – toks buvo mano požiūris į mėsos nevalgymą. Tačiau gyvendama pas juos supratau, koks įvairus, skanus, sotus maistas gali būti. Pavalgius nesijausdavau apsunkusi, o kvėpuoti buvo žymiai lengviau.
Grįžusi namo, be abejo, iškart nusprendžiau suvalgyti kepsnį, kurį pagamino močiutė. Tačiau po dviejų savaičių mėsos nevalgymo, tas jausmas, kai norėjosi tik atsigulti, sunkus kvėpavimas man neleido jaustis savimi, būti aktyvia ir linksma. Tad po truputį ėmiau mažinti mėsos kiekį savo mityboje kol vieną dieną suvokiau, jog mėsos nevalgiau jau ilgą laiką. Jaučiausi puikiai, o bronchinė astma, nors ir kartais primindavo apie save priepuoliais, nevargino manęs dienos eigoje.
Tuomet ėmė keistis ir mano pasaulėžiūra – gyvūnų nevalgiau ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl kitų moralinių dalykų. Augau sveika paauglė, gamindavau nuostabiausius troškinius ir įvairius kitus patiekalus. Mano pavyzdžiu pasuko ir mano visa šeima. Buvome labai laimingi. Tačiau, kaip ir visoms paauglėms, buvo įvairių situacijų.
Vieną kartą valgykloje pirkau du obuolius, sūrelį ir du bananus. Man, kaip vegetarei, suvalgyti du obuolius ir du bananus buvo vieni niekai, tai buvo mano pietūs. Merginos valgykloje, norėdamos pasityčioti man pasakė, jog esu apsirijėlė. Nepaisant to, kad buvau plona, sportiška ir graži, kaip pridera paauglei, šie žodžiai buvo be galo skaudūs ir giliai priėmiau juos į širdį.
Po truputį ėmiau vis daugiau sportuoti, skaičiuoti kalorijas ir nebeleidau sau valgyti. Net pati nepajaučiau, jog sveriu vos 52 kg. Tuo metu mano ūgis buvo 1,75 m. Buvo siaubinga. Kartais svaigdavo galva, aptemdavo akyse ir norėdavau tik gulėti lovoje. Kiekvieną akimirką galvodavau kada valgysiu ir kruopščiai viską planuodavau savo knygelėje. Neleisdavau sau suvalgyti net per daug morkų. Ant kiekvieno vaisiaus ar daržovės matydavau kalorijų skaičių. Tai tęsėsi visą vasarą, kol mano problemos nepastebėjo draugės. Jos ir paskatino mane kreiptis į mamą pagalbos. Ačiū jai, ji mane palaikė ir mes su ja susitarėme, kad valgysiu viską ir stebėsiu, ar mano figūra keičiasi – ji buvo įsitikinus, kad jai pasikeitus būsiu netgi laiminga. Kad ir kaip buvo sunku, po truputį pradėjau valgyti, kol atsigavau nuo savo pačios susikurtų psichologinių problemų.
Šiuo metu jau gyvenu savarankiškai, studijuoju, vis dar esu vegetarė, tačiau šios istorijos pagrindinė idėja – nepersistengti su bet kokia mityba. Mylėkite save, klausykite savo kūno, mėgaukitės maistu, tačiau visada prisiminkite, jog visur turi būti saikas. Nesvarbu, ar esi vegetaras, ar mėsėdis, neturi tapti fanatiku. Kai viskas daroma ne spaudimu, pasiseka žymiai geriau! Džiaugiuosi, kad turėjau daug patirčių ir pagaliau atradau tai, kas man atrodo sveikiausia ir daro mane laimingą. To linkiu ir Jums, būkite sveiki ir mylėkite save!
Emilija