Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, dailėtyrininkė Giedrė Mickūnaitė aiškina, kad viduramžiai perkurti daugybę kartų ir kiekvienas laikotarpis į istoriją žiūri savaip. „Iš likusių rašytinių arba archeologijos šaltinių, iš vaizduojamosios dailės matome, kad viduramžiai buvo kuklesni, negu jų įvaizdį suformavo XIX a. su visu istoristiniu judėjimu ar vėliau jau kino pramone, kur gerąsias veikėjas vaidina populiarios aktorės, savojo laiko grožio standartus atitinkančios kur kas labiau nei to laiko, apie kurį pasakoja filmas“, – kalba G. Mickūnaitė.
Gražio etalonai gali skirtis
Anot jos, sudėtinga remtis ir išlikusiais atvaizdais, visų pirma todėl, kad gausiau portretų išlikę iš vėlesnių laikų, o portretuojami asmenys – savo visuomenės išimtys, o ne tipiniai atstovai.
Vis dėlto kai kuriuos grožio standartus galima išskirti. Vienas iš grožio kriterijų – veido blyškumas. „Tai iš karto nurodo kilmę, reiškia, kad žmogus nedirba lauke ir neįdega saulėje. Toks vertinimas žinomas dar antikoje, beje, netaikytas vyrams, nes kilmingieji buvo kariai“, – pastebi dailėtyrininkė.
Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad kaip tikrojo grožio etalonas tuo metu aukštinta Mergelė Marija. Tačiau, kaip teigia G. Mickūnaitė, tokį idealą galima įvairiai interpretuoti.
„Švč. Mergelės vaizdavimas keičiasi, yra vadinamųjų juodųjų madonų, kurios veik neįžiūrimos, tačiau rašytiniuose šaltiniuose nuolat minimas jų grožis, pakylėjantis link Dievo. Suprantama, šis pakylėjimas kaip ir daugybė kitų frazių yra retorikos klišės, o jų svarbiausia mintis – kad gražu tai, kas gera. Pavyzdžiui, kilmingos sąjungininkų princesės ar karalienės negalėjo būti negražios, nes kai sakoma, kad negraži, reiškia, ydinga, negera“, – pasakoja pašnekovė.
Gražu tai, kas gera
Apie kūnišką grožį viduramžiais, kaip teigia G. Mickūnaitė, nelabai galima ką ir pasakyti, mat paprastai būdavo kalbama apie dvasinį žmogaus pasaulį, dar daugiau – kaip vienas iš vėlyvųjų viduramžių kriterijų išskiriamas gebėjimas apskritai atsisakyti kūniškos raiškos: „Pirmiausia kalbama apie askezę, išganymo po mirties siekį, mąstymą, kaip gerai numirti. Antai dažnas gražios mirties minėjimas reiškia, kad žmogus žemiškame gyvenime dorai elgėsi, atliko visas religines priedermes, gavo sakramentus.“
Suklaidinti gali ir rašytiniai šaltiniai, mat, kaip aiškina dailėtyrininkė, tekstuose kartojama tai, kas iš anksto žinoma, kaip turi būti. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti pasakojimas apie Aragono princesę Izabelę, davusią įžadus, kad nesikeis rūbų, kol nesiliaus maurų apgultis. Ta apgultis truko 11 metų, bet princesė ištesėjo pažadą ir dėl to tapo vienu ryškiausių dvasinio grožio pavyzdžių. O ją giriantys poetai net sukūrė naują spalvą, pavadintą „princesės Izabelės suknelės spalva“.
„Vargu ar turime bent vieną tikrovišką aprašymą, reikia susitaikyti, kad rašytiniai liudijimai visuomet yra šališki. Antai, moterų, kaltintų raganavimu, burtais ar gundymu, teismuose kaltinamosios vadinamos bjauriomis, o šv. Bernardas peikia patrauklias bjaurybes, akmentašių iškaltas bažnyčiose, mat matant tokias baidykles tikinčiųjų mintys nukrypsta nuo Dievo. Panašių pavyzdžių apstu ir vėlyvųjų viduramžių pamoksluose, pastaruosius skaitant pažodžiui, atrodytų, kad paleistuvystė ir begėdystė klestėte klestėjo, bet žinoma, kad pamokslininkas privalo įspėti dėl žemiškųjų ydų, taip rūpindamasis tikinčiųjų sielų išganymu. Tad nuolatiniai miestų lyginimai su Sodoma ir Gomora yra retorikos priemonė, vargu ar koreliuojanti su to laiko su tikrove“, – kalba G. Mickūnaitė.
Aliuzija į nėštumą
Anot pašnekovės, aukštinant dvasinį grožį dėmesys pačiam kūnui bent jau iš žinomų traktatų (o jų autoriai be išimčių – vyrai) smerkiamas. Vis dėlto lyginant antropologinius duomenis su vaizdais pastebima, kad dailė „ištaisydavo“ kūno trūkumus.
Vienas svarbiausių reikalavimų kūnui – jo simetrija, nors simetriškų žmonių apskritai nėra, o viduramžiais didesnis ar mažesnis luošumas buvo kasdienybė. Tačiau dailėje kūnai vaizduoti proporcingi, atvaizdas papildo vaizduojamą asmenį pagal savojo laiko sampratą. Neproporcingas kūnas – ydos požymis, kurį vaizdas siekė ištaisyti. Panašiai didintos akys – mat tai sielos veidrodis, kuo jis didesnės, tuo dvasingesnis asmuo.
Dar viena vaizdinė iliuzija – užuomina į nėštumą. „Gimdyti sveikus palikuonis – pamatinė moters priedermė, tad nuo XIV a. kostiumas damas paversdavo potencialiai nėščiomis: aukštai po krūtine suimtas, pilvą klostėmis padidinantis sijonas, aukštyn pakelta krūtinė ir, žinoma, niekada nerodomos kojos.
Ankstyvaisiais viduramžiais kostiumas – lyg kiautas, slepiantis kūną, o vėlyvaisiais – gausėja pridėtinių, kūną papildančių detalių. Be jau minėtų nėštumą imituojančių sijonų, pasitelkus per ilgas rankoves ploninamos ir ilginamos rankos. Ypač daug dėmesio skiriama galvai, įvairūs nuometai, kykai, kepuraitės ją ilgina ar platina, dengia nugarą ir išryškina profilį, kurį dar labiau pabrėžia pablyškinta oda. Žinoma, būtinai slepia plaukus – nes tai gundymo įrankis“, – kalba dailėtyrininkė.
Beje, apie plaukus – pašnekovė atkreipia dėmesį, kad palaidi ilgi plaukai tikdavo tik netekėjusioms moterims. Ištekėjusios juos slėpdavo po kepuraitėmis, kurių būdavo pačių įvairiausių, pradedant ausis dengdavusiomis naktinėmis kepuraitėmis, baigiant dieninėmis, kurių tipų ir formų ypač gausu – nuo smailių „nykštuko“ iki gobtuvų ar nuometų.
„Tos mados nesikeisdavo per kelias kartas. Žinoma, nereikia pamiršti, kad žmonės tuo metu gyvendavo apie 40 metų ir tai neskaičiuojant kūdikių ir vaikų mirštamumo“, – kalba pašnekovė.
Skusdavo ir antakius, ir smilkinius
Vienas populiaresnių mitų, esą stengiantis atrodyti dvasingiau anais laikais populiaru būdavo nuo kaktos skusti plaukus. Kai kur teigiama, kad žmonės skusdavo net antakius. Tačiau į šiuos mitus dailėtyrininkė žiūri skeptiškai.
„Aš manau, kad tai yra įspūdžiai, aprašyti žiūrint į garsiausius vėlyvųjų viduramžių ar ankstyvojo renesanso tapytojų portretus, pavyzdžiui, į Arnolfinių vedybas (Jano van Eiko paveikslą „Arnolfinių portretas“ – DELFI). Mes negalime pasakyti, kas yra tipiška, o kas – išskirtinio. Gal tariama mada labiau susijusi su flamandiška kultūra, nes iš ten nėra nė vieno moters atvaizdo, kur būtų itin vešlūs antakiai – tokiu atveju jie užgožtų „dvasingas akis“. Tačiau tapyboje fiksuoto vaizdo nepatvirtina medžiaginė kultūra, neturim duomenų apie antakių skutėjas, o barzdaskučiai, kurie, beje, buvo ir kraujo nuleidėjai, moterų, kiek žinoma, neskuto.
Viduramžių kultūros išimtimi laikytinas Burgundijos Valois dvaras. Varžydamiesi su Prancūzijos karaliais ir bandydami juos pranokti jei ne titulais, tai išskirtinumu XIV–XV a. Burgundijos Valois ima diktuoti aristokratiškas madas – ir to kūno performavimo, ir įvairių galvos apdangalų, plaukų skutimo, ypač smilkinių – kad padidintų veidą ir rodytų protą“, – dėsto G. Mickūnaitė.
Tenykščiai grožio ritualai
Viduramžiai neretai vadinami tamsiaisiais ir dėl juodosios mirties, kaip vadintas maras. Viena pagrindinių epidemijų priežasčių – švaros stoka, tai laikas, kai Vakarų Europa paprasčiausiai liovėsi praustis (išskyrus pirtis turėjusius žydus), manyta, kad krikščioniui nepadoru rodyti dėmesį kūnui.
„Apie kūno priežiūrą labiau žinome nuo vėlesnių laikų, nuo XII a., aristokratams tada būdavo įprasta apsiplauti kubile. Kalbant apie Europą į šiaurę nuo Alpių, minima, kad blogą kūno kvapą žmonės stengdavosi slopinti įsitrindami įvairiomis žolelėmis, o vienos iš populiaresnių ir prieinamesnių būdavo levandos. Be to, žinotos ir naudotos kvepalų esencijos, daugiausia į gyvulinės kilmės riebalus įmaišant dervas“, – atskleidžia dailėtyrininkė.
Viduržemio jūros šalyse buvo naudojama ir kosmetika, pavyzdžiui, pudra balinti veidui. Teigiama, kad pati geriausia pudra – iš grūstų perlų. „Tiksliai nežinoma, kiek ir kas ko naudojo, žinoma tik tiek, kad paprastai būdavo naudojama kalkinė pudra, taip pat rausvinamos lūpos. O apskritai daugiausia rašytinių žinių apie kosmetiką paliko italai“, – kalba G. Mickūnaitė.
Įpratę matyti išgalvotus dalykus
Dailėtyrininkės teigimu, itin mažai duomenų apie prastuomenę, kuri nei savęs aprašydavo, nei atrodė verta raštingųjų plunksnos. Kiek daugiau duomenų palikę miestelėnai, kurių būklė nuo XIII a. gerėjo, o turtas augo. Su miestiečių gerove siejami draudimai žemakilmiams dėvėti spalvotus rūbus, taigi neperžengti vizualios luomų ribos, netgi jei galimybės tai leido.
„Spalvotų audinių rūbai susiję su kilmingumu, ypač nuo XIV a., kai atsirado dažymo galimybės ir apskritai išaugo tekstilės pasiūla, – pasakoja pašnekovė ir pabrėžia, kad rūbai tuo metu buvo labai brangūs. – Niekas neišmesdavo netgi kelių kartų sunešiotų rūbų, verčiau atiduodavo Bažnyčiai, o ši juos net iš gabalėlių persiūdavo, nes tekstilė buvo labai brangi.“
To meto suknelės būdavo panašios į dabartinius sarafanus, prie kurių moterys turėdavo po kelias poras pridedamų rankovių ir apykaklių – taip ir medžiagos sutaupydavo, ir vis dėlto parodydavo šiokią tokią kaitą. Dailėtyrininkė dar kartą pabrėžia, kad kalbant apie viduramžius nereiktų tikėtis prabangos, ir primena, kad išskirtiniai dailės objektai, ypač siuvinėta tekstilė, juvelyriniai dirbiniai, šiandien saugomi muziejuose, šiandien yra retenybė dėl savo istorijos, o savo laiku – tai buvo retenybė dėl brangumo ir retumo.
„Žinoma, buvo ir perlais ar brangiaisiais akmenimis siuvinėtų apdarų, tik jų kiekis tikrai nebuvo toks, kokį rodo populiarioji ir ypač kino kultūra. Filmai kuriami pagal mūsų supratimą. Daugelis jų, ypač dėl garderobo, perteikia šiandienos pertekliaus, o ne andainykštį stokos pasaulį.
Jeigu skaitai inventorių, pamatai, kad netgi už viduramžius gerokai turtingesniame XVII a. gyvenusi ir turtingiausia dama laikyta Anglijos karalienė Elžbieta I mirė turėdama septynias sukneles, o žiūrint filmą tikriausiai atrodo, kad jų būta kokie 700. Taigi tai jau mūsų kultūros padauginimas ir sutirštinimas, pertekliaus vaizdavimas“, – juokiasi pašnekovė.