Laisva samba
Mūsų trejetuką pradeda temperamentinga, ugninga, kunkuliuojanti ir nevaržoma samba. Pirmą kartą šis šokis buvo pradėtas šokti dar XIX amžiuje. Samba kilo iš liaudiškų afrikiečių šokių, kurie atkeliavo su vergais iš Kongo ir Angolos, bei saloninų užkariautojų šokių. Dabar samba šokama visame pasaulyje –ir šokių klubuose Europoje, ir Brazilijos karnavaluose.
Samba yra įtraukta į tarptautinę sportinių šokių programą, ją šoka tiek profesionalūs šokėjai, tiek mėgėjai. Tačiau išmokti laisvės ir meilės šokio gali kiekvienas.
Visų pirma, tai „socialinis“ šokis, kuriuo siekiama palaikyti nepažįstamų žmonių bendravimą ir draugystę. Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse yra daugybė specialių pažinčių klubų, į kuriuos žmonės ateina šokti sambos ir tuo pačiu ieškoti savo antrosios pusės.
Daugumoje Europos šokių studijų paplitusios dvi pagrindinės sambos rūšys – sportinių šokių ir klubinė. Pirmuoju atveju samba šokama poroje. Per šokių pamokas išmokstama pagrindinių šokio judesių ir gaunamas rimtas fizinis krūvis. Šokant klubinę sambą, viskas vyksta paprasčiau – čia daugiau improvizacijos, be to, šią sambos rūšį galima šokti tiek poroje, tiek vienam.
Be klasikinio aerobikos krūvio, sudeginančio nereikalingas riebalų sankaupas, samba rimtai treniruoja apatinę kūno dalį – pilvo presą ir įstrižinius pilvo raumenis, klubus ir sėdmenis. Amplitudiški, greiti judesiai leidžia raumenims įgauti tonuso, o figūrai – moteriškas formas.
Norinčioms sumažinti klubų apimtį, reikėtų būti atsargioms su „aštuoniukėmis“: nuo sambos kojos ir sėdmenys taps apvalesni, bet ne liesesni. Norėdamos tuo įsitikinti, pažiūrėkite į sambos šokėjas iš Lotynų Amerikos – pas jas labai išvystyta apatinė kūno dalis. Jos neturi jokio celiulito, tačiau raumenys labai ištreniruoti.
Dinamiškas džaivas
Toms, kurios trokšta numesti svorio būtent nuo sėdmenų ir kojų, idealiai tiks kitas Lotynų Amerikos sportinių šokių programos šokis – džaivas.
Vieni istorikai mano, kad būtent taip seminolų genties indėnai šokdavo aplink sučiuptą baltaodį. Kiti tvirtina, kad džaivas, kaip ir samba, atkeliavo į Ameriką iš Afrikos. XIX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais geriausiam džaivo šokėjui būdavo įteikiamas pyragas, todėl kartais šis šokis būdavo vadinamas Pyrago pasivaikščiojimu. Kalbant apie šiuos laikus, visavertiška džaivo pamoka „sudegins“ bet kokį suvalgytą pyragėlį.
Tačiau turime perspėti. Šokti džaivą galima turint bent minimalią choreografijos ar sportavimo patirtį. Naujokėms greitas šio šokio tempas gali viršyti jų jėgas. Šokių studijose galima išvysti dvi šio šokio atmainas: tarptautinį džaivą ir svingą - europinį ir kiek lėtesnį jo variantą. Abiem atvejais naudojami tie patys žingsneliai ir figūros – skiriasi tik jų greitis ir galimybė improvizuoti.
Kaip jau minėjome, džaivas yra vienas sudėtingiausių šokių, bet jis treniruoja visas raumenų grupes ir sąnarius. Jis suteikia rimtą krūvį širdžiai, stiprina kojų ir nugaros raumenis. Atskirą krūvį gauna sąnariai ir raiščiai, todėl šokti džaivą galima tik avint specialią avalynę.
Tradicinis airių stepas
Palyginus su paskutiniu šokiu, airių stepas gali pasirodyti kaip ramus pasivaikščiojimas, tačiau yra visai ne taip. Staigūs judesiai ir uždegantis šio šokio ritmas savo efektyvumu gali konkuruoti tiek su džaivu, tiek su regetonu. Šio airių šokio pagrindą sudaro tradiciniai rateliai, pasižymintys staigiais ir tiksliais judesiais.
Airių stepas šiuo metu yra labai populiarus – internete galima rasti daugybę filmuotų pamokų. Tačiau tai gana sudėtingas šokis, todėl jo geriau mokytis pas gerą mokytoją.
Nejudinti pečių ir nugaros šokant airių stepą nepavyks. Tai vienas iš retų stilių, kuris atliekamas žemyn nuleistomis rankomis ir beveik visiškai nejudinant korpuso. Tačiau patobulinti laikyseną ir sutvirtinti klubų bei sėdmenų raumenis šokinėjant pagal taktą jis puikiai tinka.
Taip pat niekas nepaneigs bendro fizinio krūvio naudos – atgauti kvapą po pirmosios airių šokių „porcijos“ bus ne taip ir paprasta.