Rinkodaros dėstytojas iš Pietų Floridos universiteto Dipayanas Biswasas atliko tyrimą vienoje Stokholmo kavinėje, kurioje kelias dienas skirtingu metu 55-70 decibelų garsumu buvo grojama įvairių žanrų muzika. Mokslininkai nustatė, kad grojant garsesnei muzikai klientai užsisakė mažiau sveiką maistą palyginti su tais, kurie pietavo skambant ramioms melodijoms.
Švelnesnė muzika ramina, o garsesnė kelia energiją. Tyrimas įrodė, kad garsas tiesiogiai veikia širdies susitraukimų dažnį ir susijaudinimą. Taip pat jis turi įtakos ir mūsų sprendimų priėmimui. Kai ramiai groja švelnus džiazas, mes geriau save kontroliuojame, taip pat dažniau pasirenkame sau geresnį maistą. Tačiau skambant triukšmingai roko muzikai norisi mėsos ir sūrio su bandele, taip pat dar gerai būtų ir skrudintų bulvyčių. Ai, ir dar alaus bokalo… ar trijų.
Nors tai yra naujas tyrimas, tačiau jis patvirtina tiesą, kurią restoranų savininkai seniai žinojo: labai svarbu sukurti tinkamą atmosferą.
„Muzika kuria atmosferą. Tavo kūnas pradeda virpėti, – įsitikinęs Alexas McCoy, kuriam priklauso suvožtinių restoranas „Lucky Buns“ Vašingtone. – Kuo esmingesnė patirtis, tuo labiau išprotėja smegenys. Nori pirkti daiktus, nori valgyti, nori susitikti su žmonėmis.“
A. McCoy suvožtiniai ir keptos vištienos sumuštiniai garsėja kaip geriausi rajone, o jo restoranas, anot atsiliepimų, yra „pasiutusiai garsus“, „bet vertas dėmesio“. Paprastai jis leidžia garsią eurohauso muziką ar regį, kad restoranas pulsuotų ritmu. Jo „grojaraštis leidžia svečiams pasimesti muzikoje“.
„Šią chaotišką aplinką sukuria skirtingos dainos, jų deriniai, muzikos žanrai, – aiškina jis. – O man tai sukuria geriausią baro atmosferą, kai suskamba muzika ir valgytojai galvoja, „O, taip! Tai ta daina! Išgerkime“.
A. McCoy tikina niekada nelyginęs savo pardavimų grojant skirtingo garso muzikai. Tačiau meniu jis siūlo keturių rūšių salotas ir bet kuris suvožtinis ar keptos vištienos sumuštinis gali būti patiektas ant salotų, tačiau be bandelės. Turbūt labai nenustebsite sužinoję, kad ši galimybė tarp klientų nėra labai populiari.
Ne visada restoranuose muzika grojo taip garsiai. Apie maistą „New York Magazine“ rašantis Adamas Plattas „didelio triukšmo bumą“ datuoja praėjusio amžiaus paskutiniam dešimtmečiui, kai dabar jau gėdingai pagarsėjusio Mario Batali restorane „Babbo“ visu garsu grojo „Led Zeppelin“, „Who“ ir „Pixies“. Tokie virtuvės šefai kaip Davidas Changas įgavo roko žvaigždžių statusą ir savo restoranuose didino garsą, siekdami į savo restoranus pritraukti triukšmingą muziką mėgstančius jaunesnės kartos žmones. Vis dėlto, triukšmingi restoranai gali atbaidyti vyresnius klientus arba tuos, kurie paprasčiausiai nori mėgautis pokalbiais valgio metu.
Kai kuriais atvejais restorane skambančios muzikos garsas gali būti pavojingas čia dirbantiems žmonėms. Nuolatinis buvimas 70 decibelų viršijančiame garse ilgainiui gali pakenkti klausai. A. Plattas išsiaiškino, kad kai kuriuose restoranuose pasiekiamas ir 90 decibelų garsas, o tai daugiau nei skleidžia žoliapjovė. Kaip teigiama D. Biswaso atliktame tyrime, garsas gali turėti įtakos klientų užsakymams ir galimai padidinti jų sąskaitas.
„Restoranai ir prekybos centrai gali naudoti muziką strateginiai sumetimais, siekdami paveikti klientų pirkimo elgseną, – sakė D. Biswasas leidiniui „Science Daily“. – Šios išvados leidžia restoranų vadovams strategiškai manipuliuoti muzikos garsu, siekiant paveikti pardavimus.“
Tad kai kitą kartą vietos kavinėje šauks koks reperis, žinokite, kad ne jis vienas siekia užsidirbti. Ir būtent jis gali būti atsakingas už tai, kad jums staiga kilo nenumaldomas noras pasilepinti skrudintomis bulvytėmis.