Nacionalinio vėžio instituto gydytojas, krūtinės chirurgas ir onkologas Arnoldas KRASAUSKAS atkreipia dėmesį, kad vyrų plaučių vėžiui truputį slūgstant už rūkymo malonumą pradėjo mokėti moterys. Paikos ekstravagancijos kaina – vargiai suvaldoma ir nenuspėjama liga.
– Moterims ar vyrams nepalankesnė plaučių vėžio statistika?
– Daugiausia plaučių vėžiu serga vyrai – net devynis kartus dažniau negu moterys. Kodėl? Bent jau Lietuvoje nuo seno rūkalių daugumą sudaro vyrai, per 90 proc. plaučių vėžiu sergančių pacientų rūko. Retai kuris nerūko, tačiau paradoksas – nerūkančios moterys serga dažniau negu nerūkantys vyrai. Lietuvoje moterų sergamumo ir mirštamumo rodikliai nėra tokie dramatiški kaip Skandinavijoje, kitose Vakarų Europos šalyse, JAV, kur nuolat didėja moterų sergamumas plaučių vėžiu. Vyrų sergamumo plaučių vėžiu rodikliai kelerius metus mažėja, nes profilaktinės priemonės, skatinančios mesti rūkyti, duoda rezultatų.
Daugelyje šalių plaučių vėžį jau lenkia prostatos vėžys, tik jo gydymo rezultatai nepalyginamai geresni negu plaučių vėžio. Deja, mirštamumas nuo plaučių vėžio pirmauja tarp vyrų ir yra antroje vietoje tarp moterų. Kai moterys perėmė rūkymo iniciatyvą, praėjo gal tik keturi dešimtmečiai. Dabar Vakarų šalyse dažnai matai daug rūkančių moterų ir šalia jų nerūkančius vyrus.
– Rašote mokslinį darbą apie moterų plaučių vėžį. Papasakokite apie jį.
– Vienas ryškesnių skirtumų – moterys dažniau serga liaukiniu plaučių vėžiu, kurio priežastys nėra tiesiogiai susijusios su rūkymu. Nerūkiusioms moterims dažniau nustatomos EGFR, ALK ir kitų genų mutacijos, todėl diagnozavus jau išplitusį vėžį atsiranda daugiau galimybių taikyti veiksmingesnę biologinę taikinių terapiją. Žinoma, išskirtinumui turi įtakos moters hormoniniai veiksniai. Pasaulyje ir mūsų institute atliekami genetiniai ir biologiniai tyrimai, norint išsiaiškinti, kuo moterų vėžys kitoks. Tikslūs moterų plaučių vėžio karcinogenezės mechanizmai nėra iki galo išaiškinti. Mūsų instituto moterų plaučių vėžio tyrimo pasirinkimas nulemtas aktualios problematikos.
– Veikiausiai esate iš tų, kurie pacientams siūlo pamiršti teisę į paskutinę cigaretę. Ar smarkiai skiriasi metusių rūkyti ir toliau teberūkančių pacientų prognozės?
– Nėra taip paprasta įkalbėti mesti rūkyti žmones, kurie rūkė kelis dešimtmečius, pusšimtį metų. Kartais mano ligoniai atvykę praneša: „Daktare, mečiau rūkyti. Na, prieš dvi savaites...“ Tai sakydami jie dažniausiai dairosi į žmonas. Deja, mano patirtis rodo, kad daugelis nustoja rūkyti tik tada, kai jau nebegali. Kol gali, traukia dūmą ir prieš operaciją, ir po jos, ir net viso gydymo metu. Pasaulyje atliktų tyrimų duomenimis, nustojusių rūkyti asmenų vėžio gydymo rezultatai pagerėja. Gera tendencija: daugėja žmonių, kurie meta rūkyti sužinoję plaučių vėžio diagnozę.
– Kaip rūkymas atlieka savo juodą darbą?
– Daugelį onkologinių ligų (ne tik plaučių vėžį) sukelia tabako dūmuose esantys kancerogenai (atsiranda DNR pažaidų). Kol gali, organizmas ginasi, nes gamtoje yra daug gynybos ir atsinaujinimo būdų. Mes dažnai pabrėžiame tik vieną iš problemų – vėžį, bet visi žinome, kad tabako degimo produktai žaloja ir virškinimo organus, kraujagysles, širdį. Visi žinome apie arterijų užsikimšimo riziką, kuri sukelia miokardo infarktus, galvos smegenų insultus ir kita. Tabako ir alkoholio sąsaja lemia vieno iš sunkiausiai gydomų – stemplės vėžio vystymąsi. Dažnai mūsų pacientai serga ne tik plaučių vėžiu, bet ir daugeliu kitų ligų, tai labai riboja onkologų galimybes.
Dėl lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, obliteruojančios aterosklerozės pacientai būna pernelyg silpni, kad galėtume operuoti ar taikyti chemospindulinį gydymą, nes plaučių vėžio gydymas reikalauja daug jėgų. Čia ne ta liga, kai davei piliulę praryti ir išsyk pagerėjo. Kad žmogus ištvertų plaučių vėžio gydymą, jam būdingus atkryčius, reikia ne tik moralinių, bet ir daug fizinių jėgų.
– Dažniausiai diagnozuojate jau išplitusį plaučių vėžį. Ar jis irgi yra iš tyliųjų žudikų: mažas debesėlis plaučių rentgeno nuotraukoje ir metastazės vidaus organuose?
– Kaip ir daugelis kitų onkologinių ligų, plaučių vėžys yra tylus. Tai – didžioji bėda. Profilaktinės patikros programos vykdomos dėl prostatos, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir krūties vėžio, jų metu atliekami tyrimai leidžia nustatyti pradinės stadijos ligą, greičiau pradėti gydymą. Plaučių vėžio profilaktinės patikros programa nėra vykdoma, o kai plaučių vėžys pasireiškia simptomais, dažniausiai jis jau būna ne pirmos stadijos. Pavyzdžiui, užsikimšus stambesniems bronchams, žmogus suserga plaučių uždegimu. Jį išgydžius, pakartotinose rentgenogramose pamatomas auglys.
Išplitusio į krūtinės sieną arba tarpuplautį naviko pirmasis požymis gali būti skausmas. Atsikosėjimas krauju pirmiausia siejamas su tuberkulioze, kuria serga vis daugiau žmonių. Anksčiau buvo manoma, kad jei sergi tuberkulioze, plaučių vėžiu nesirgsi. Institute atlikta duomenų analizė rodo, kad žmogus vienu metu gali sirgti ir tuberkulioze, ir tame pačiame židinyje gali tarpti plaučių vėžys. Tada susiduriame su itin dideliais iššūkiais: jei gydoma tuberkuliozė, labai progresuoja plaučių vėžys, o neišgydžius tuberkuliozės – negalimas chemospindulinis gydymas.
Problema, kad žmonės vengia tirtis. Kai matai, kaip smarkiai progresavusi liga, ir paklausi, kada paskutinįkart daryta plaučių rentgeno nuotrauka, sužinai, kad prieš dešimt ar penkiolika metų. Aišku, nėra šimtaprocentinės tikimybės, kad liga gali būti anksti nustatyta, bet jei žmonės kasmet pasitikrintų, šansų anksti pagauti vėžį padaugėtų. 2016 metais pasauliniame plaučių vėžio kongrese Vienoje pristatyti mažų dozių kompiuterinės tomografijos profilaktinių tikrinimų rizikos grupėse pirmieji rezultatai. Kol kas siekiama įvertinti tokių tyrimų naudą ir ar jie nėra per brangūs. Nors tyrimai dar nebaigti, akivaizdu, kad jie veiksmingi rizikos grupių asmenims.
– O ką žada molekuliniai žymenys – ar jie vis dar yra diagnostikos naujiena?
– Tai nebėra naujiena, bet pirminio plaučių vėžio diagnostikai dar nėra atrastų efektyvių genetinių tyrimų. Skinasi kelią „skystos biopsijos“ (kraujo tyrimas) vėžio tipui ir ligos atkryčiui, kai dar nėra objektyvių radiologinių duomenų, nustatyti. Plaučių vėžio tyrimas ir gydymas Nacionaliniame vėžio institute atitinka Europoje keliamus standartus, jie yra nuolat atnaujinami. Prieš daugiau kaip dešimtmetį atrasti pirmieji plaučių vėžio molekuliniai žymenys jau įdiegti praktikoje. Žmonėms, kuriems nustatomas liaukinis plaučių vėžys, atliekami EGFR mutacijų tyrimai.
Jas nustačius, pacientams galime taikyti biologinę terapiją, kuri valstybės yra kompensuojama ketvirtosios stadijos ar progresavus po pirmos eilės gydymo. Gaila, bet nustačius ALK mutaciją, negalime skirti biologinės terapijos, nes ji kol kas nėra kompensuojama.
– Kodėl onkologai, krūtinės chirurgai, priversti šalinti plautį, tai traktuoja kaip savotišką kapituliaciją?
– Kitaip nei prieš dvi dešimtis metų, plaučių operacijų atliekame mažiau. Pagerėjus diagnostikai ir atsiradus galimybei tiksliau nustatyti plaučių vėžio išplitimą, galime operacijos ir išvengti. Bet kokios plaučio dalies šalinimas reiškia laikiną ar ilgalaikį žmogaus neįgalumą. Dešinysis plautis yra gerokai didesnis už kairįjį, todėl jo pašalinimas itin traumuoja. Visiems ligoniams, kuriems ruošiamės šalinti plautį ar jo skiltį, vertiname plaučių funkciją.
Šis tyrimas mums duoda atsakymą: galime operuoti pacientą ar ne, t. y. ar galės žmogus gyventi normalų gyvenimą, ar bus pasmerktas gulėti lovoje prijungtas prie deguonies baliono. Dėl šios priežasties dešiniojo plaučio šalinimo vengiame. Esant bent mažiausiai galimybei renkamės tausojančią, plastinę operaciją, bandome išsaugoti plautį. Deja, tai ne visada įmanoma.
– Penkeri gyvenimo metai – tiek dabar galite pažadėti žmogui, diagnozavus plaučių vėžį. Kiek toli iš tiesų pasistūmėta, kad plaučių vėžys būtų kontroliuojamas kaip lėtinė liga? Jūs pats – iš optimistų?
– Norisi būti optimistu. Taip, diagnozavus pradinių stadijų naviką ir pritaikius visus radikalaus vėžio gydymo metodus galima žadėti penkerius gyvenimo metus. Jei pozityviai nuteiksi ligonį, neabejotinai gydymo rezultatai bus geresni. Sunku žmogui pranešti diagnozę. Nevengiu pasikviesti į pagalbą ir psichologų, kad įvertintų paciento būklę – ar jis gali priimti tokią informaciją, kaip jį paruošti, kad galėtų išgirsti. Visada stengiesi įtikinti, kad žmogus liktų stiprus ir kovotų su vėžiu.
Pagrindinė mano rekomendacija – įtikinti pacientą nugalėti vėžį. Ne visada pavyksta, nes kiekvienas išbandymus priima savaip. Kartais esi priverstas matyti, kaip ligonis palūžta, neigia vėžį. Meškos paslaugą padaro prieiga prie visagalio interneto, kur ligonis randa tikrai neguodžiančios informacijos, ir gyvenimo paskirtas iššūkis jam pasirodo per sunkus.
Iš tiesų penkeri metai sergant plaučių vėžiu yra labai daug. Apie tokį gyvenimo tarpsnį galima kalbėti tik tada, kai plaučių vėžys yra pradinės stadijos ir galime taikyti radikalų gydymą. Dabar didžiausias pasiekimas, kad taikydami biologinės terapijos, chemoterapijos metodus pacientams, sergantiems vėlyvųjų stadijų plaučių vėžiu, gyvenimą pailginame iki pusantrų metų.
Dar prieš du dešimtmečius tokie ligoniai išgyvendavo vidutiniškai iki aštuonių mėnesių. Nors išimtiniais atvejais dabar padovanojame ligoniui dvejus, trejus gyvenimo metus, bet labai dideliais optimistais negalime būti. Juolab kad biologinė terapija tinka tik vos 4 proc. ligonių. Todėl labai aktyviai ieškoma naujų molekulinių žymenų, kad pagal juos būtų sukurta naujų preparatų ir padaugėtų ligonių, kuriems galėtume skirti taikinių terapiją. Daugumą ankstyvųjų stadijų plaučių vėžiu sergančių pacientų operuojame, skiriame spindulinę ir (arba) chemoterapiją.
– Ar imunoterapija teikia vilčių pasveikti?
Imunoterapijos galimybės dabar itin aktyviai tiriamos. Tokiuose tyrimuose dalyvauja ir Nacionalinis vėžio institutas. Nors galutiniai rezultatai dar nesusumuoti, pradiniai teikia daug vilčių ligoniams, kuriems iki šiol negalime pagelbėti.
– Esate vienas iš knygos „Plaučių vėžio diagnostikos ir gairės“ autorių, ekspertų. Ar plaučių vėžys – vienintelė Jūsų profesinio domėjimosi sritis?
Ne, tikrai ne. Krūtinės chirurgai gydo ne tik plaučių vėžį – operuojame visus krūtinės ląstos organus, išskyrus širdį ir magistralines kraujagysles. Nustačius vietiškai išplitusį onkologinį krūtinės ląstos susirgimą bendradarbiaujame su pilvo chirurgais, neurochirurgais, širdies, kraujagyslių, plastikos chirurgais ir kitais specialistais, kurių patirties labiausiai reikia norint išgydyti pacientus. Labai domiuosi stemplės vėžio tyrimais ir gydymo naujovėmis.
– Buvo dvejonių, ar rinktis onkologiją?
– Tiesą sakant, kaip chirurgas onkologijai specialiai nesiruošiau. Tiesiog studijuodamas ir atlikdamas praktiką savaime atėjau į krūtinės chirurgiją ir onkologiją. Nei mane kas labai agitavo, nei nukreipė. Mano toks supratimas: darbą reikia dirbti taip, kad pacientas žinotų, jog dėl jo išgijimo padarei viską. Kai tai pavyksta, gauni stimulų tobulėti, jauti pasitenkinimą darbu.