„Kad veidas atrodytų jaunai, būtina, bet neužtenka vien jo patepti kremu. Jei kasdien veido jogai skirtumėte bent kelias minutes, pirmuosius rezultatus pamatytumėte jau po poros savaičių, o po mėnesio akivaizdžius skirtumus pastebėtų ir aplinkiniai“, – tikina sertifikuota kūno ir veido jogos mokytoja Indrė Valionienė.
Ir tuo nė minutės nesuabejoji, žvelgdamas į nuolat besišypsančią, jaunyste spinduliuojančią moterį.
Indre, esate iš tų moterų, apie kurias sakome „nenuspėjamo amžiaus“. Kas, jūsų manymu, lemia jaunatvišką išvaizdą – pakanka tik gerų genų?
Tikriausiai geri genai padeda, bet pagrindinis vaidmuo vis tiek tenka gyvenimo būdui.
Jeigu tuos gerus genus paguldysi ant sofutės ir nuolat maitinsi greitais užkandžiais su kola, jie po truputį užmirš, kad buvo geri. Naujausios žmogaus studijos atskleidė, kad genai susiaktyvina arba nuslopsta ir reaguodami į gaunamą informaciją iš išorės. Taigi, teoriškai mes galime įjungti ir išjungti norimus genus, bet, deja, praktiškai tai padaryti yra gana sudėtinga. Pasirinktas sveikas holistinis gyvenimo būdas gali tapti nuolatiniu aktyvatoriumi geriems genams pasireikšti visu pajėgumu.
Galvoju, kad viena iš problemų – nemokėjimas, gal negebėjimas, o gal tingėjimas pasirinkti savo sveikatai naudingus dalykus ir valios tai atstovėti trūkumas. Nes žinių yra begalės ir jos visos pasiekiamos kiekvienam, tik reikia atsirinkti. Ir nesustoti „viską žinau“ taške, o žengti į konkrečius veiksmus ir mėgautis rezultatais.Niekas nepasirūpins nei mūsų savijauta, nei sveikata, nei juo labiau grožiu, tai išimtinai mūsų pačių reikalas.
O koks jūsų požiūris į visą visuomenę užvaldžiusį jaunystės kultą. Kaip manote, kas nutiko, kad daugelis tiesiog bijome senti?
Manau, kad labai daug netiesioginio spaudimo patiriama per medijas ir kolektyvius stereotipus. Pažiūrėkite į reklamą – namus stato, automobilius įsigyja, loterijose laimi, į keliones leidžiasi, netgi prabangiais kvepalais kvėpinasi tik jauni žmonės. Suprask, visa tai – laimė.
O kur matome brandesnius žmones tose pačiose reklamose? Perkančius vaistus, visose srityse taupančius, nebematančius be akinių, užmirštančius, nemokančius naudotis internetu ir t. t. Suprask – senatvė lygu ligos, proto nusilpimas, priklausomybė nuo medikamentų ir t. t.
Todėl ir bijoma. Nes pasiduodama išorės primestai nuomonei, visiškai ignoruojant savo tikrąją savijautą...
Mano subjektyvia nuomone, tuo momentu, kai žmogus leidžia kitiems nuspręsti, kada jam pradėti senti, jis tiesiog pasiduoda ir pradeda jaustis senu, nesąmoningai siekdamas „atitikti reklamos turinį“, nes taip rodo per TV.
Arba metasi kardinaliai į priešingą pusę – pradeda paaugliškai rengtis ir elgtis...
Tiesiog jaunų žmonių misija viena, brandžių – kita. Ir visi amžiaus tarpsniai yra būtini.
Nepaisant visų įdėtų pastangų, senatvė kiekvienam ateina. Matyt, kur kas svarbiau kalbėti apie gyvenimo kokybę tuo metu, kai kūnas sensta...
Būtent. Jeigu žmogaus vedančioji energija yra aistra gyventi, pažinti naujus dalykus, mokytis, stebėti ir priimti visas pamokas, tarp jų – ir skaudžias, nekaltinti nei savęs, nei kitų ir būti mėgstamose veiklose – metai lieka tik skaičius, o kūnas ne sensta, o kaupia patirtį.
Tokie žmonės tampa tikrais pavyzdžiais ir įkvėpėjais jauniems žmonėms.
Indre, koks buvo jūsų pačios kelias sveiko ir harmoningo gyvenimo link?
Nelabai ir supratau (juokiasi). Kažkaip viskas vyko savaime. Pirmą knygutę apie jogą pavarčiau dar mokykloje, o kai pradėjau rimčiau pati praktikuoti, kažkuriuo momentu, matyt, įvyko savaiminis posūkis, be triukšmo ir pastangų. Nieko nedariau specialiai, bet kūnas pradėjo jausti, kokio maisto ar veiklų jis nenori, o kokių prašosi. Sulėtėjo gyvenimo tempas, vairuodama pradėjau matyti ne tik kelio ženklus, bet ir medžius, paukščius, gyvūnus. Net migruojančias per kelią varles (šypsosi). Miške, tarp pušų, pradėjau jaustis geriau nei tarp žmonių „Akropolyje“.
Tiesiog sekiau savo vidinį pajautimą.
Dar prieš gerą dešimtmetį Klaipėdoje buvote žinoma kaip verslininkė, nekilnojamojo turto vystytoja. Dabar jus žinome kaip jogos mokytoją. Kaip įvyko ši transformacija?
Buvo labai įdomus etapas, sutikau daug įdomių žmonių, daug išmokau. Verslo virtuvė įtraukia: idėjos, planai, projektai, akyse tampantys materija, brėžiniai, persikeliantys į formas ir spalvas.
Bet per ilgesnį laiką pradėjau jausti, kad versle vyraujanti konkurencijos ir nuolatinės kovos už vietą dvasia pradeda varginti. Šalia praktikuojama joga padėdavo atgauti ramybę, vis daugiau norėjosi gyventi be konkurencinių konfliktų. Taip po truputį, tyliai hobis transformavosi į mylimą veiklą. Irgi natūraliai.
Viena yra praktikuoti jogą pačiam, visai kas kita – mokyti to kitus. Kaip priimate šį gana naują amplua?
Įnėriau tarsi į savo vandenis, mėgaujuosi kiekvienu užsiėmimu su žmonėmis.
Kiekvienos praktikos metu užmezgame ryšį su savo kūnu ir sąmone, girdime ir jaučiame juos, o tada pradedame bendradarbiauti. Išlaisviname įtampas, iškvėpuojame baimes, nuraminame nervų sistemą.
Sustipriname kūną, ugdome valią. Atradę balansą ant jogos kilimėlio, išsinešame jį į kasdienybę. Kai matau, kaip keičiasi praktikuojančių žmonių laikysena, atsipalaiduoja veidas, kaip tiesiasi ir stiprėja kūnas, lankstėja stuburas ir lengvėja eisena, kai gaunu grįžtamąjį ryšį, kad į jų gyvenimus grįžta ramybė ir džiaugsmas kiekviena akimirka, suprantu, kad esu tinkamoje vietoje.
Ar jums pažįstamas tas jausmas, kai nebelieka motyvacijos stengtis, kai labiau norisi tinginiauti nei mankštintis? Kaip su tuo kovojate? Ir ką patariate savo mokiniams?
Mano manymu, tam, jog nebeliktų motyvacijos stengtis, turi „nebelikti“ paties žmogaus...
Nes, kai kalbame apie kūną, juk stengiamės ne dėl kitų, o pirmiausiai dėl savęs. Ir ne vien apie išvaizdą čia kalbame, o apie požiūrį į save. Kartais nesusimąstome, kad būtent kūno dėka patiriame gyvenimą, ir kuo kūnas gyvybingesnis, tuo labiau tą gyvenimą ir patiriame.
Gerbti ir mylėti savo kūną būtina, nes su juo, tuo vieninteliu, mes ir nukeliaujame savo didžiąją kelionę.
O patinginiauti, manau, irgi būtina. Kartais kūnas tiesiog reikalauja poilsio, o mes, būdami labai griežti sau, ignoruojame jo signalus. Ir tada (daugybę kartų tai mačiau) mus paguldo į lovą su lūžusia koja ar komplikuotu bronchitu. Ir ne popietei, o mėnesiui.
Todėl ir kovoti su savimi nėra pats tinkamiausias būdas siekiant rezultato. Geriausiai susitarti. Gal nuskambės netikėtai, bet pažadėkite sau kokį nors apdovanojimą už pastangas ir būtinai jį įgyvendinkite. Kartais, praktikuojant jogą, atliekant ilgus tempimus, reikia valios pastangų.
Tada mes pradedame su savim derybas, pažadėdami atsilyginti šokolado gabalėliu, keksiuku ar kažkuo, kas sunkios akimirkos metu sustiprina mūsų valią (šypsosi). Valią galima išdresiruoti, skatinant apdovanojimu. Arba užtenka nuimti sureikšminimą ir perfekcionizmą ir leisti sau tiesiog būti. Tada kūnas ir protas atsileidžia, patirdamas čia ir dabar.
Balansas labai reikalingas visur ir visada. Kraštutinumai tik nualina tiek psichines, tiek fizines žmogaus jėgas.
Dar viena sritis, kuri gal net mažiau žinoma visuomenei – veido joga. Jūs esate sertifikuota šios srities meistrė, vedate mokymus, kaip tinkamai mankštinti veido raumenis, kad jis išliktų jaunatviškas kuo ilgiau. Ar tikrai įmanoma be jokių injekcijų išlyginti raukšles ir kovoti su žemės trauka?
Tai jau ilgesnė tema. Bet kalbant trumpai, labiausiai mus sendina lėtinis stresas, o raukšlės atsiranda ir įsitvirtina dėl žalingų įpročių, kurių mes nepastebime, bei įtampų veide (ateinančių iš proto tiesiogiai arba per kūno raumenis). Veido beformiškumas ir smukimas atsiranda dėl raumenų silpnumo, savęs nepriėmimo ir apatijos...
Kai suprantame procesus, pavyksta sendinančius įpročius pakeisti jauninančiais, kai linksmai leidžiamės į paprastų ir efektyvių pratimų studijas ir palydime viską gera nuotaika, efektas būna maloniai stebinantis.
Objektyvumo dėlei turėčiau pasakyti, kad vienas raukšleles galima panaikinti greitai, o kitas – tik palyginti. Veidai skirtingi. Tačiau mankštinant veido raumenis išryškėja veido kontūrai, padidėja skruostų apimtis, sumažėja nosies, lūpos raukšlės, plačiau atsiveria akys, lūpos tampa rausvesnės ir putlesnės, pagurklis – dailesnis.
Žemės trauka neišnyks, bet gausime instrumentą, kaip švelniai, bet efektingai sumažinti jos poveikį.
Ir, žinoma, be nuoseklumo ir čia rezultato neišlaikysime. Tačiau tos kelios minutės, skirtos kasdien, padovanoja veidrodyje atvaizdą, kuriam norisi šypsotis vėl ir vėl! Bet jeigu pasiduosi vidiniam kritikui, jis visur ir visada bandys įkalbėti nieko nedaryti. Toks jo darbas (šypsosi).
O iš tiesų kartais užtenka vieno vienintelio faktoriaus – priimti ir pamilti save, ir moteris jau atsipalaiduoja, išsiskleidžia grožiu ir pradeda švytėti.
Visgi kur kas dažniau girdime, kad žmogus eina treniruoti kūną, bet ne veidą. Kaip manote kodėl? Gal veido mankšta labai sunkus užsiėmimas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų?
Gal nesusimąstome, gal trūksta elementarių žinių, kad nėra atskirai veido, jis – tokia pati kūno dalis, kaip ir visos kitos. Mūsų veide yra daugiau nei 40 raumenų! Jų dėka mes šypsomės, reiškiame nuostabą, susirūpinimą, užmerkiame ir atmerkiame akių vokus, kramtome ir t. t. Būtent nuo šių raumenų tonuso ir priklauso, kaip atrodo veidas.
Taip, susipažinti su vykstančiais veide procesais ir išmokti pratimus šiek tiek reikia laiko, bet, įvaldę metodiką, galite jais užsiimti visur: gulint lovoje, verdant sriubą, vairuojant automobilį ar vedžiojant augintinį...
Tada veido jogos rutina ne tik nereikalauja specialios vietos, laiko ar didelių pastangų, ji tampa smagiomis akimirkomis, pakeliančiomis nuotaiką tiek jums, tiek aplinkiniams (šypsosi). O dar prisiminus akivaizdžią tiesą, kad tik treniruojant kūno raumenis pasiekiamas norimas rezultatas, tampa akivaizdu, kad veidui pagražinti irgi neužtenka vien jo patepti kremu.
Botulino šalininkai žada, kad efektą pamatysime labai greitai – neva jau po savaitės dviejų raukšlių sumažėja ir ši būsena gali tęstis 4–6 mėnesius. O kada rezultatų sulauksime praktikuodami veido jogą?
Tai dar vienas mūsų dabartinio gyvenimo „virusas“ – nuolatinis bėgimas. Ir dėl to, kad reikia be perstojo bėgti, reikia ir rezultato čia ir dabar, o dar geriau – vakar (šypteli). Piliulė nuo nemigos, piliulė potencialui, piliulė nuo senatvės, piliulė nuo blogų santykių... Žodžiu, pati geriausia piliulė būtų – pačiam nuo savęs. Išgėrei vakare ir atsibudai ryte jaunas, turtingas, perspektyvus ir gražus. Ir daryt nieko nereikia. Tik tokios dar niekas nesukūrė, bet, tikiu, stengiasi...
Botulinas – tik priemonė greitai išspręsti problemą. Tai nėra nei blogai, nei gerai, tik pasirinkimo klausimas, įvertinant visus už ir prieš.
Ir atvejis atvejui nelygus.
Tačiau priežastis nedingsta, ir injekcijas reikia ne tik kartoti, bet ir vis labiau atrofuojantis ir drimbant raumenims, dažniausiai prireikia ir papildomų užpildų.
Įsileidus į gyvenimą jolistinę jogą veidui, dėmesys skiriamas priežasčiai išspręsti. Nuosekliai keletą minučių per dieną atliekant pratimus, atpalaiduojant raumenis, galime pasiekti ilgalaikio rezultato, kuris yra visiškai jūsų rankose.
Labai dažnai efektas pasimato jau po vieno teisingai atlikto pratimo. Žinoma, kad išlaikytume efektą, reikalinga praktika. Tas pats kaip dantis valyti – tereikia keleto minučių, bet kasdien.
Mokymų dalyvės rezultatus pastebi jau po dviejų savaičių, o po mėnesio visi juos pastebės.
Dabar informacijos pilnas internetas. Ar patartumėte savarankiškai patiems mokytis veido ar kūno jogos, pasikliaujant rasta informacija internete?
Internetas neišsemiamas šaltinis, tačiau nei jogos, nei veido jogos pradėti mokytis internete, iš padrikų įrašų, tikrai nepatarčiau. Nes, kai trūksta bazinių žinių ir nėra suvokimo, kaip viskas veikia „didžiajame paveiksle“, galima net ir pakenkti sau. Tada pasipila kritika: veido joga neveikia, kūno joga – pavojinga sveikatai. Pati skaičiau ne vieną tokią nuomonę.
Ir iš kitos pusės, jeigu žmogus praktikavo jogą su mokytoju ir jau žino, kaip tiksliai atliekamos pozos, tada jam visiškai saugu tobulintis ir internete. Nes jis jau mokės atskirti.
Išduokite, kiek laiko jūs pati kasdien skiriate kūnui ir veidui gražinti.
Tikrai kasdien skiriu laiko pabūti su savimi: skaitydama, medituodama ar vaikščiodama miškais. Jogos praktikas kūnui atlieku keletą kartų per savaitę, o su veidu „aptariu“, ko jam trūksta, ryte, žiūrėdama į veidrodį. Taigi, užtrunku vos kelias minutes.
Kokie dienos ritualai jums pačiai labiausiai pasiteisino? Gal galite jais pasidalinti ir su mūsų skaitytojais?
Man asmeniškai labai patinka anksti keltis. Ne dėl to, kad apie tai prirašyta knygose, o dėl to, kad taip jaučiuosi. Jeigu nėra būtinybės, nestatau žadintuvo, tada kūnas geriausiai atsiliepia į natūralius paros ciklus.
Ryte protas tylus, neaikštingas, kūnas ramus. Pats geriausias laikas pokalbiui su savimi, leidžiantis ramiai susidėlioti tikslus, planus bei veiksmus. Iki to momento, kol mes nepradedame traukti problemų iš vakar dienos ir vėl grūsti jas į galvą, mes turim puikų šansą patys nuspręsti, kokios norime šiandien dienos.
Mintims irgi reikalinga disciplina. Skamba paprastai, bet pakeisti įpročius nėra labai lengva, reikia pastangų. Toks savęs perprogramavimas labai reikalingas, nes kai pavyksta, pradeda keistis ir gyvenimo kokybė.
Rytas man labai svarbus, jis tarsi pirmas įrašas baltame lape, lydintis visą dieną.
Tada – kontrastinis dušas.
Man padeda ir kiti paprasti ritualai: vaikščiojimai gamtoje, fizinės praktikos, subalansuota mityba, naujų dalykų studijavimas.
O atsigulusi vakare būtinai atpalaiduoju veido raumenis, akis, nuraminu mintis, padėkoju už dieną.
Indre, kas jums pačiai yra gražus žmogus?
Harmoningas, laisvas, šiltas žmogus. Mylintis savo gyvenimą, empatiškas aplinkai, priimantis save tokį, koks yra. Besišypsantis ir per daug rimtai nežiūrintis nei į save, nei į pasaulį.
Tiesiog gražaus vidaus atspindys išorėje. Jis spinduliuoja magnetizmą, traukia žmones...
Ir tai niekaip nesusiję su ikoniškai idealiais veido bruožais...