Pavyzdžiui, Britų Kolumbijoje auga dviejų rūšių gysločiai – siauralapiai ir plačialapiai gysločiai. Gysločiai puikiai auga sausose, akmenuotose vietose, dažnai – šalia kiaulpienių.
Kaip rašo thefutureofhealthnow.com, 17 a. indėnai vadino gysločius baltojo žmogaus pėda, nes jie ėmė augti atėjus europiečiams.
Keliautojai deda gysločių lapus ant moskitų įkandimų, nes gysločiai sustabdo kraujavimą ir ištraukia toksinus. Ant įkandimų, spuogų gysločius reikia dėti sutrintus, aprišti ir palaikyti 12 – 14 val. Gysločiai naudojamas ir nuo hemorojaus.
Gysločiai gerina ir virškinimą.
Jie ypač naudingi po antibiotikų kurso, po antiuždegiminių ar skausmą malšinančių vaistų, po vaistų nuo alergijos ar nuo celiakijos. Virškinimui gerinti naudojamos ir gysločių sėklos, ir lapai. Lapus galima užplikyti verdančiu vandeniu ir gerti arbatą, galima jų dėti į sriubas, džiovinti ir pasigaminti panašių į lapinių kopūstų traškučius. Sėklas galima sumalti, įpylus vandens pasidaryti tirštą gėrimą, kuris vartojamas prieš valgį dar ir lieknins.
Gysločiuose gausu silicio, jie lengvina atsikosėjimą, tad galima uostyti antpilo garus peršalus, nuo plaučių ligų.
Gysločiai – tiesiog panacėja, jie padeda nuo daugelio susirgimų ir negalavimų, pradedant menstruacijų nesmagumais, baigiant virškinimo sutrikimais, odos ligomis ir artritu.
Gysločių galima įpjaustyti į salotas, dėti į troškinius.