Į tarpukario Lietuvą tiesiog kosminiu greičiu atskriejusios naujos mados tendencijos ne juokais suglumino padorių šeimų tėvus, vyrus ir brolius. Nuogos, trumpos ir ryškios mados tendencijas išvydę net ne ant podiumo, o tiesiog gatvėje, jie kreipėsi į teismą ir piktinosi tuo, kad tai, kas tinka elegantiškoms smulkioms paryžietėms, toli gražu nedera lietuvaitėms, kurios ką tik išsilaisvinusios iš carinės Rusijos priespaudos, yra vis dar ganėtinai provincialių nuostatų stambios, rausvos ūkininkaitės.
„Iš esmės šiame teisme mada buvo kaltinama abejotinų vertybių vaikymusi, tradicijų nepaisymu, netikimo lietuviškai prigimčiai ir t.t. Mada pralaimėjo, bet tai nieko nereiškė, nes vakarietiškų tendencijų nebuvo galima nei sustabdyti, nei pakeisti“, – dėsto Europos kostiumų istoriją tyrinėjusi Vilniaus dailės akademijos docentė, mados dizainerė Renata Maldutienė.
Mada, pakeitusi pasaulį
Po Pirmojo pasaulinio karo, kaip sako pašnekovė, įvyko tikrų tikriausia mados revoliucija – naujasis kostiumas konceptualiai atsiskyrė nuo XIX a. tendencijų.
„Žiūrint iš to laiko perspektyvos, tai buvo tokia natūrali įvaizdžio revoliucija, netgi tam tikras avangardistinis lūžis madoje: moterys atsisakė korsetų, ilgų plaukų, sutrumpėjo sijonai, damos pradėjo dėvėti kelnes, nebepabrėžiami klubai, talija, išpopuliarėjo pieštuko formos suknelės, susiformavo berniukiškas įvaizdis su trumpomis šukuosenomis, naujovišku makiažu, nešiojamos skrybėlaitės – visa tai ir sudaro tą mums gerai pažįstamą retro įvaizdį“, – kalba R. Maldutienė.
Viena iš tokią madą pastūmėjusių priežasčių galėjo būti karas ir jo atnešti padariniai, tačiau, kaip mini R. Maldutienė, stipriai prisidėjo ir pačių moterų išsilavinimas, apsiskaitymas, nauji gyvenimo konceptai, netgi spaudos plėtra, manufaktūrinės gamybos išsivystymas, švietimo sklaida visuomenėje, stulbinantį indėlį įnešė tokios asmenybės kaip Coco Chanel ir pan.
Tuo laikotarpiu itin didelę reikšmę turėjo išpopuliarėjęs kinas, fotografija, mados spauda, kuri iki to laiko apskritai nieko apie madą nežinojusias moteris paskatino siekti naujo grožio etalono.
„Taip buvo lengviausia įskiepyti naujus įvaizdžius. Tiesiog negalėjai nesižavėti riestais Gretos Garbo antakiais ir giliomis akimis arba ryškiais Marlene Dietrich skruostikauliais. Tai negalėjo nepalikti įspūdžio ir noro atitikti suformuotų stereotipinių grožio idealų. Moterys troško širdelės formos lūpų, dažydavo jas ryškiai raudonai, akis slėpdavo skrybėlaičių šešėlyje, todėl atrodydavo truputį mistiškos, pakylėtos, elegantiškos“, – apibūdina R. Maldutienė.
Išpopuliarėjo ne tik naujos šukuosenos, bet ir bižuterija
Kaip pasakoja pašnekovė, per visą retro laikotarpį būta skirtingų tendencijų, bet bene ryškiausios naujo įvaizdžio detalės – išsiskiriantis makiažas ir šukuosenos.
„1915–1916 m. išpopuliarėjo trumpas plaukų kirpimas. Beje, tai irgi pakankamai revoliucingas dalykas, nes po ganėtinai ilgo laikotarpio moterys vėl išdrįso nusikirpti ilgus plaukus. Per visą mados istoriją moterys ne taip ir dažnai kirpdavo plaukus, prieš aptariamą laikotarpį, ko gero, taip buvo tik Prancūzų revoliucijos laikais“, – dėsto ji.
Vienas iš svarbiausių retro mados aksesuarų – skrybėlaitės. Jų būta pačių įvairiausių – nuo mažų dailių siuvinėtų ar kitaip pagražintų skrybėlaičių iki turbanų. Be skrybėlės damos, tikina R. Maldutienė, net neišeidavo iš namų.
Atsirado tokie audiniai, kaip trikotažas, džersis, šilkinis trikotažas, visa tai leido sukurti lengvus, prie figūros glundančius patogius drabužius. Madingi Chanel stiliaus kostiumėliai, batai-laiveliai, atsirado ir išpopuliarėjo bižuterija.
„Be to, reikia nepamiršti, kad tai laikotarpis, kai mada labai aiškiai reiškėsi per dizainerius, t.y. kutiurjė, nes tuo metu jie dar nebuvo vadinami dizaineriais, ir per aukštąją madą“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.
Retro elegancija iš mados neišeina
Sakoma, kad tai vienas stilingiausių laikotarpių visoje mados istorijoje, gal dėl to praėjusių laikų mada kopijuojama ir šiandien.
R. Maldutienės nestebina, kad iki šiol įvairiomis progomis moterys renkasi būtent retro įvaizdį – raudonos lūpos, dailiai susuktos garbanos ir lengvi puošnūs rūbai sukuria nepriekaištingos elegancijos įspūdį.
„Jei raudonuoju kilimu moterys žengtų pasipuošusios, tarkim, baroko stilistikos apdarais, jos atrodytų labai teatrališkai, o retro stilistika labai artima mūsų dienų koncepcijai, juk nėra korsetų, nėra dirbtinių formų, apskritai moterys pakankamai natūralios. Tos šukuosenos su tvarkingai sudėliotomis garbanomis išlaiko savo patogumą ir, matyt, moterų galvose asocijuojasi su tam tikru elegancijos stereotipu“, – kalba R. Maldutienė.