„Stambi, kresna, labai masyvių formų storuliukė, – apibūdindama baroko laikų moters idealą juokiasi VDU Menų fakulteto doc. dr. Raimonda Simanaitienė. – Tai vienintelė epocha, kuri propagavo apkūnią moterį. Vėlesniais laikais imta žavėtis lieknomis moterimis, o putlių idealų neturime iki šių dienų.“
Įprasta, kad baroko epochos moterys vadinamos rubensiškų formų. „Rubenso paveiksluose bene geriausiai skleidžiasi to laiko grožio idealas. Užtenka pažvelgti į šešiolikmetę dailininko žmoną Heleną Fourment, tokią išdidintų formų panelę“, – dėsto pašnekovė.
Teigiama, kad apvalių moters formų garbinimo laikais liesoms merginoms būdavo sunku ir ištekėti.
Kasydavosi dailiais įrankiais
Barokas buvo ir ištaigingų šukuosenų metas, primena mados istorikė. „Tai, ko gero, įdomiausias dalykas. Šukuosenų kūrimas buvo ištisas menas. Kai kurios šukuosenos siekdavo net metrą, sunku būdavo ir nulaikyti galvą“, – pasakoja R. Simanaitienė.
Įmantrios šukuosenos būdavo modeliuojamos ir iš savų, ir iš pridėtinių plaukų, kartais meistrai į jas įpindavo porceliano skulptūrėles, gėles ir pan. Laikydavosi tokios šukuosenos, anot pašnekovės, nei trumpai, nei ilgai – apie porą–tris savaites.
„Moters šukuosena parodydavo ir tam tikrą klasę, luomą, kuriam ji priklausydavo. Be abejo, šukuosenos buvo proginės, bet aristokratės jas kas kelias savaites vis darydavosi, nors tai ir buvo sudėtinga“, – kalba pašnekovė.
Kalbant apie tokias įmantrybes negalima praleisti vienos pikantiškos detalės – taip pasidabinusios moterys kęsdavo ne tik pridėtinį svorį. „Ne paslaptis, kad tokiose šukuosenose knibždėdavo įvairių gyvių, tad damos turėdavo specialias šakutes pasikasyti galvai. Nors rūmų kultūra buvo labai aukšta, higiena buvo prasta, netgi savo reikalus žmonės atlikinėdavo pakampiuose, švaros reikalai labai šlubavo, o nemalonūs kvapai būdavo slepiami įvairiais aromatais, kvepalais“, – dėsto menotyrininkė ir kviečia minėtų šakučių pasižiūrėti muziejuose – jos atrodydavo kaip tikri meno dirbiniai.
Visagalė kosmetika slėpdavo amžių
Įdomu tai, kad, kaip pasakoja pašnekovė, baroko laikais būdavo sunku identifikuoti tikrąjį moters amžių. „Tais laikais kosmetika buvo naudojama itin gausiai. Veidą išbalindavo pudra, nubrėždavo antakius, kt. Taip amžius tiesiog prapuldavo: kai kurios moterys stipriai pasijaunindavo, kitos pasisendindavo“, – atskleidžia ji.
Kosmetikai naudotos įvairios priemonės, pradedant miltais, baigiant nuodingomis medžiagomis, kaip kad gyvsidabris ir pan.
Pudra būdavo tepamas ir veidas, dekoltė sritis, rankos, ir perukai.
Įspūdingų apdarų mada
Baroko suknios – didelės, stambios, sijonai stipriai praplečiami specialiomis po apačia esančiomis konstrukcijomis. Taip pat madingi keliasluoksniai drabužiai, pavyzdžiui, leidžiantys persišviesti baltiniams, nugaroje besiplaikstantys pailginti šleifai.
Nuo renesanso moterys dėvėjo korsetus, tačiau baroko epochoje, kurioje buvo garbinamos putlios moterys, korsetais talijos nė viena nelieknindavo, jis naudotas siekiant padailinti formą ir iškelti krūtinę.
„Baroko laikais krūtinės iškeliamos aukštai, atsiranda ir gilios iškirptės, kurios atidengia erotišką tarpelį tarp krūtų, leidžia gražiai prasiveržti baltinukams“, – erotiškuosius baroko niuansus atskleidžia R. Simanaitienė.
Šios epochos kostiumas itin puošnus, netgi pompastiškas „Čia jau nėra jokių susmulkėjimų. Suknios – lygios, glotnios. Saikingai dabinamasi kaspinais, rankovių atvartais. Jie gali būti labai prabangūs, bet būtinai stambūs, jie nesukuria tos ornamentikos ir daugybės kaspinėlių, įvairių kitų detalių mirgėjimo kaip rokoko amžiuje“, – pasakoja pašnekovė.
Audinių pasirinkimas baroke jau nemažas, mėgstamos įvairiausios medžiagos: atlasai, šilkai, įvairios blizgios medžiagos. Ornamentika gana stambi.
Išpopuliarėjo aukštakulniai
Kai kuriuose šaltiniuose baroko mada neatsiejama su aukštakulnių atsiradimu. Vis dėlto ne visi žino, kad šią moterų garbinamą avalynę išpopuliarino... vyras.
„Aukštakulniai buvo žinomi jau nuo seniausių laikų, jie atsirado antikoje Kretos saloje. Šiuos batus avėdavo įvairiais laikais, bet baroko epochoje jie itin išpopuliarėjo. Labiausiai prie to prisidėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kitaip vadinamas Karaliumi Saule.
Jis buvo tas žmogus, kuris labai norėjo būti pastebimas, bet buvo žemo ūgio. Tai jis savo dvare ir įvedė paaukštinto bato madą – dėl to savo komplekso ar poreikio. Visi aristokratai iš paskos ėmė taikstytis su šia mada ir pradėjo avėti tokius batelius“, – istoriją pasakoja menotyrininkė.
Flirtuodavo per atstumą
Apibendrindama R. Simanaitienė sako, kad barokas buvo laisvo aristokratų bendravimo ir netgi koncentruoto flirto metas.
Būtinas kiekvienos save gerbiančios damos atributas – vėduoklė. Baroke jos būdavo didelės ir stambios. Įdomu tai, kad šis aksesuaras naudotas ne tik norint pasivėdinti.
„Buvo susiformavusi visa vėduoklių kalba. Naudodamos tam tikrus ženklus moterys šitaip bendraudavo su vyrais. Tarkim, jei suskleistą vėduoklę priliečia prie kairio žando, reiškia, tam vyrukui nėra ko nė stengtis, nes jis nepageidaujamas, o jei išskleidus mojuojama, tai galima tikėtis bendravimo. Taigi nuo vėduoklės priklausydavo visa komunikacija“, – juokdamasi atskleidžia menotyrininkė.