12 metų emigracijoje praleidusi lietuvė: Anglijoje yra dvi Lietuvos

12 metų emigracijoje praleidusi Viktorija Folk susikūrė pavydėtiną karjerą, įsuko nuosavą verslą, tačiau laimės Anglijoje nerado ir šiandien gyvenimu mėgaujasi siekdama sukurti geresnę Lietuvą.

V. Folk būdama emigracijoje gyvenimu skųstis tikrai negalėjo, čia baigė Oksfardo universitetą, turėjo puikią karjerą, tačiau džiaugsmo nejautė, todėl, nors ir kankinama daugybės abejonių, ryžosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

V. Folk mokyklą baigė 2000-aisiais metais ir nusprendė vasarą praleisti Anglijoje, čia ji apsistojo Devono grafystėje ir gilino kalbos žinias. Ten praleidusi vasarą ji iškart įsimylėjo šią šalį.

„Važiavau į labai specifinę Anglijos dalį, ten pamačiau, kaip galima gyventi, kai tavo visuomenė ir tavo gyvenimas yra labai užtikrintas. Devonas yra ta dalis, kur anglai važiuoja išėję į pensiją. Jie nusiperka ten namą su vaizdu į jūrą ir leidžia savo auksinius metus“, – sako V. Folk.

Po Anglijoje praleistos vasaros pašnekovė nusprendė, kad tuo metu itin populiarios vadybos, teisės ar ekonomikos studijos tikrai nėra skirtos jai. V. Folk domėjosi gamta ir gyvūnais, dėl šios priežasties ji pasirinko biochemijos studijas Vilniaus universitete.

„Tuomet tai buvo baisiai prestižinė specialybė. Tais metais buvo didelis konkursas, 20 žmonių visoje Lietuvoje galėjo studijuoti biochemiją“, – pasakoja V. Folk.

Gyveno tarp Anglijos ir Lietuvos

Tačiau net studijuodama mergina jau gyveno tarp Anglijos ir Lietuvos, tik radusi progą ji išvykdavo uždarbiauti į užsienį.

„Jei kalbintumėte mano kurso draugus, jie sakytų, atvažiuodavo Viktorija, išsilaikydavo egzaminus ir vėl išvažiuodavo“, – juokiasi pašnekovė.

Studijas V. Folk baigė tais pačiais metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Atsivėrus durims į Europą pašnekovė sako daug nedvejojusi dėl savo ateities: „Vos ne kitą dieną turėjau bilietą į Angliją ir išvažiavau laimės ieškoti.“

Pašnekovė pasakoja, kad laimės paieškos jai sekėsi tiesiog puikiai, jau po mėnesio ji Anglijoje susirado darbą pagal specialybę: „Važiavau su tikslu pažiūrėti, kiek vertas yra mano lietuviškas diplomas, o galėjau net rinktis, ką aš norėjau dirbti“.

Emigrantų nediskriminuoja

V. Folk pasirinko mokslininkės darbą „Unilever“ – milžiniškame kasdieninio vartojimo prekes gaminančiame koncerne, kurio pajamos praėjusiais metais siekė beveik 53 mlrd. eur.

Pašnekovė tikina tuomet darbe tikrai nejautusi jokio neigiamo požiūrio dėl to, kad buvo emigrantė.

„Užsienyje įprasta, kad į tave žiūri kaip į žmogų, kaip į asmenybę. Tavo kultūra, kalba, spalva – antriniai dalykai. Jie tiesiog ieško talentų. Šioje vietoje visiškai nejaučiau jokios diskriminacijos“, – sako V. Folk.

Pašnekovė pridūrė, kad Anglijoje diskriminacijos išvis yra nedaug, labai vertinami ir tie emigrantai, kurie atvykę į šią šalį dirba nekvalifikuotus darbus.

„Man atrodo, čia mes ir skiriamės su lietuvišku mentalitetu ir užsienio mentalitetu. Ten nėra labai didelio skirtumo, ką tu veiki. Jei tu turi darbą, net jei tai valytojos darbas, tu realiai padedi visuomenei ir tai yra vertinama.

Lietuvoje mes net turime tokį posakį, mokykis, nes kitaip eisi šluoti gatvių. Užsienyje to nėra. Kiekvienas turime savo kelią ir, pavyzdžiui, aš esu be galo dėkinga, kad yra valytojai, gatvių šlavėjai. Jie turi savo misiją ir atlieka savo funkciją. Užsienyje tai yra kažkas tokio, kas yra vertinama.

Tas labai išsiskiria Lietuvoje, galbūt dėl to, kad yra atlyginimų skirtumai, nes pas mus valytojai uždirba labai mažai. O Anglijoje tu gali dirbti valytoja ir uždirbsi tiek, kad galėtum pragyventi. Tau užteks ir maistui, ir rūbams, ir kelionėms“, – sako V. Folk.

Paprašyta pasvarstyti, kodėl Lietuvoje mes dažnai nejaučiame pagarbos nekvalifikuotiems darbininkams, V. Folk spėjo, kad tai galbūt galėjo lemti sovietmečio palikimas. Okupacijos metais visų darbuotojų atlyginimai Lietuvoje buvo labai panašūs, todėl žmonės dirbantys geresnius darbus pradėjo nuvertinti paprastesnius darbus turinčius tautiečius, taip augindami savo pačių savivertę.

Studijos prestižiniame universitete

Du metus pradirbusi Anglijoje pašnekovė iš savo vadovo gavo patarimą tęsti studijas ir įgyti aukštesnės kvalifikacijos diplomą, tik taip ji galėjo sėkmingai kilti karjeros laiptais dirbdama mokslininke.

Mergina buvo skatinama stoti į prestižinius universitetus, rinktis Kembridžą arba Oksfordą, tačiau pati tokius raginimus vertino skeptiškai.

„Sakiau, čia tokios geros institucijos, ar aš galiu į jas bandyti stoti. Turbūt toje vietoje pasijuto tas mūsų lietuviškas mentalitetas. Mes visą laiką galvojame, kad mes nesam pakankamai geri. O man sako, kas tave stabdo bandyti, bandyk ir žiūrėk, kaip tau seksis. Be to paskatinimo turbūt net nebūčiau bandžiusi“, – pripažįsta V. Folk.

Pateikus paraiškas pašnekovei buvo pasiūlyta vieta Oksfordo laboratorijoje su puse stipendijos, tačiau sprendimą čia studijuoti ji priėmė ne iškart. Galų gale apsisprendimą lėmė tai, kad patys anglai labai vertino Oksfordą baigusius žmones.

Beveik keturis metus ji praleido dirbdama ir mokydamasi Oksfordo laboratorijoje, kur įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį.

„Mano laboratorijos politika buvo tokia, kad jie norėjo, jog tu daug dirbtum, nes kiekvienas studentas ateinantis dirbti tyrimų srityje yra darbo rankos laboratorijoje už dyką. Tad vadovai labai tą išnaudojo.

Darbo laikas priklausydavo nuo eksperimentų, bet būdavo taip, kad ateini 7 ryto ir grįžti kokią 12 nakties. Tada atsikeli 5 ryto, pastatai kultūras, kad jos augtų, o tada 8 ryto jos jau būna užaugusios ir dirbi toliau“, – apie studijų metus pasakoja V. Folk.

Bendradarbiavo su policija

Studijuodama V. Folk tuo pačiu susirado gana neįprastą darbą, kuris leido jai visai neblogai uždirbti. Ji bendradarbiavo su anglų teisėsauga ir padėjo jiems susikalbėti su šalyje prasikaltusiais lietuviais.

„Atrodo, kai mokaisi lietuvių kalbą ir planuoji studijas užsienyje, sakai, kad lietuvių kalbos niekada nereikės. O lietuvių kalba man buvo pajamų šaltinis. Lietuvių kalbos labai reikėjo Anglijos teisėsaugai. Mano papildomas darbas buvo dirbti su policija, teismais ir prokuratūra“, – pasakoja V. Folk.

Pašnekovė atskleidžia, kad dirbdama šį darbą pamatė kitą Lietuvos pusę, kurios anksčiau nebuvo regėjusi.

„Lietuva Anglijoje yra dvejopa. Yra labai daug talentingų žmonių, kurie išvažiavo mokytis ar dirbti ir ten liko. To talento turbūt labiausiai trūksta Lietuvai.

O labai maža dalis, kurią pamačiau dirbdama teismuose, kurie nežino, ko atvažiavo, nemoka kalbos, įkrenta į tuos lietuviškus getus, kur gyvena vien lietuviai. Ir jiems jokio skirtumo, ar jie gyvena Lietuvoje, ar Anglijoje, nes jie žiūri lietuvišką televiziją, bendrauja lietuvių kalba“, – sako V. Folk.

Įvyko lūžis

Po studijų Oksforde V. Folk grįžo į savo ankstesnį darbą, tačiau, kaip pati sako, ji nebematė savęs kaip mokslininkės.

„Paskutiniai mano metai buvo ganėtinai sudėtingi. 6 mėnesius dirbau prie vieno projekto. Dirbau mikroskopijos kabinete, dirbau viena, tamsoje, prie mikroskopo skaičiuodama ląstelės. Kažkuriuo momentu pradėjau savęs klausti, ar šitai yra tai, ko aš noriu. Ar tai yra gyvenimas, kurį aš matau sau“, – pasakoja pašnekovė.

Be to, Anglijoje egzistuoja tokia sistema, kad dirbdamas mokslininku kas penkis metus turi praktiškai iš naujo įsidarbinti toje pačioje pozicijoje, vėl iš naujo eiti į darbo pokalbį.

„Aš galvoju, viešpatie, ar aš to noriu, ar man to reikia. 10 metų praleidau toje srityje ir staiga reikėjo viską įvertinti. Pagalvojau, jeigu nebandysiu dabar, tai turbūt niekad nebandysiu. Perskaičiau straipsnį apie seselę, kuri dirba su senyvo amžiaus žmonėmis. Ji išskyrė 6 nusivylimus, ko žmonės nedarė gyvenime, bet ką turėjo pabandyti.

Vienas iš tų nusivylimų buvo, kad aš nepabandžiau kažko pakeisti, aš gyvenau gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi, bet nedariau to, ko aš norėjau. Ir aš pagavau tą žinutę, galvoju, po velnių, turiu šitai pabandyti. Kad nebūtų taip, jog galėjau pabandyti, bet nepabandžiau“, – apie savo lūžį pasakoja V. Folk.

Nėrė į nekilnojamo turto verslą

Galvodama, kokioje srityje galėtų save išbandyti ir pritaikyti iki tol įgytas žinias, V. Folk nusprendė imtis nekilnojamo turto. Ji pirko senus namus, juos renovuodavo, o tada parduodavo arba nuomodavo: „Mano sesė yra architektė, todėl dizaino spalvos, formos visada buvo mano šeimoje“.

V. Folk pasakoja, kad pirmą namą įsigijo būdama vos 25-erių, po dviejų metų praleistų Anglijoje. Dabar ji sako turinti keletą nuomojamų objektų užsienyje.

„Pradiniam įnašui dalį buvau pati susitaupius, dalį pasiskolinau ir dalį man paskolino mano patėvis – lygiomis dalimis. Mano pirkimas buvo tuo metu be galo ambicingas, bet tuomet buvo tie laikai, kai tai buvo įmanoma“, – sako V. Folk.

Gyvendama Anglijoje pašnekovė taip pat sutiko savo vyrą italą, kuris dirba branduolinės fizikos srityje. Su vyru jie porai metų persikėlė į Vokietiją, kur V. Folk toliau prižiūrėjo savo verslą.

„Miunchene kūriau savo verslą nuotoliniu būdu. Daug laiko investavau kalbos mokymuisi ir galvojau apie tokį pat verslo vystymo planą Vokietijoje. Tai buvo puikus pasirinkimas, išmokti naują kalbą, naują kultūrą“, – pasakoja V. Folk

Nepamiršo Lietuvos

Vis dėlto gyvendama užsienyje pašnekovė tikina niekada nepamiršusi Lietuvos. Ji visą laiką savo emigrantės gyvenimą laikė tik tarpine stotele.

„Taip atsitiko, kad aš Anglijoje tiek ilgai užsilikau, bet negalvojau, kad tai turėtų būti ilgalaikis sprendimas. Mano tikslas nebuvo išvažiuoti iš Lietuvos ir niekada į ją negrįžti. Mano tikslas buvo išvažiuoti, pasisemti žinių, pasižiūrėti, kaip aš su savo diplomu pritaikoma būtent toje šalyje ir pasižiūrėti, kaip aš galėčiau įgytas žinias sugrąžinti į Lietuvą. Lietuva visą laiką buvo šalia. Į ją grįždavau maždaug kas pusmetį“, – pasakoja V. Folk.

Praėjusiais metais V. Folk gavo šansą įgyvendinti savo svajonę, per programą „Kurk Lietuvai“ ji gavo darbą Ūkio ministerijoje, kur užsiima valstybinių įmonių efektyvumo didinimu. Pašnekovė pasakoja, kad šis sprendimas nebuvo lengvas.

„Nejaučiau, kad esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Bet kai yra daug abejonių, tada reikia imti jautį už ragų ir priimti sprendimą. Tik labai sunkiai įtikinau savo vyrą. Italams tokie daykai visiškai neįtikėtina, jie susituokia, nes nori kurti šeimą, o aš susituokiau ir išvažiavau į Lietuvą“, – sako pašnekovė

Darbo apstu

V. Folk nuomone, šiuo metu Lietuvoje problemų yra apstu, o kaip didžiausias ji įvardino komunikacijos stoką ir prastą efektyvumą.

„Viešajame sektoriuje yra labai didelė komunikacijos problema visais lygiais. Niekas nežino, kokios institucijos ką atlieka, nežino, kas už ką atsakingas. Kai visi atsakingi, tada visiems labai lengva nusimesti atsakomybę. Labai reikėtų žinoti, kas ką daro, kad nebūtų dubliuojamų funkcijų, nes tai labai jaučiasi dirbant viešajame sektoriuje.

Be to, žmonės galėtų dirbti efektyviau, čia turbūt nėra klausimo. Yra nešamas senas mentalitetas, kad gali daryti mažai. Mane, kaip verslo žmogų, tas labai stebina. Kartais ruoši susitikimą ir tau sako, kitą savaitę aš negaliu, tai dar kitą. Galvoji, viešpatie, jei aš taip daryčiau verslą, tai čia... tau žmogus sako, mes galėtume susitikti šiandien, bet gal geriau ne. Versle šito nebūna“, – problemas akcentuoja V. Folk.

Pašnekovė priduria, kad ir atlyginimas čia nėra toks, kuris jai leistų oriai gyventi: „Sakykim, kad Lietuvoje grįžus aš negyvenu iš savo atlyginimo, tai yra faktas. Atlyginimas neatperka tų kaštų, kurie kainuoja būti Lietuvoje. Ta mano verslo idėja leidžia man turėti tą privilegiją būti Lietuvoje“.

Tačiau V. Folk tikina, kad jaučiasi dirbanti prasmingą darbą, nors pokyčiai, kuriuos ji atneša, – nedideli ir sunkiai pastebimi. Pašnekovės teigimu, vienas iš pagrindinių jos tikslų, pakeisti valstybiniame sektoriuje dirbančių žmonių požiūrį.

Paklausta, ar susiduria su pasipriešinimu, kai bando įvesti naujoves, pašnekovė nusijuokia: „O taip! Man labiausiai patinkanti frazė: „mes taip darėm 20 metų ir taip buvo gerai“. Aš sakau, o gal pabandom kitaip? Man atrodo, jeigu nepadarau pokyčių, tai irgi yra gerai, bet jei priverčiu žmogų kitaip pažiūrėti ir pamąstyti, tai jau yra mano pergalė.“

Gyvensime kaip Skandinavijoje

Tačiau V. Folk į Lietuvos ateitį žiūri labai optimistiškai, ji įsitikinusi, kad kai dabartinis jaunimas suaugs ir užims vadovaujamas pareigas ir priiminės sprendimus – gyvensime kaip Skandinavijoje.

„Lietuvos pažinimas iš naujos kartos požiūrio yra tiesiog nerealus. Lietuvoje yra labai daug jauno talento, jaunos kartos žmonių, kurie daro Lietuvai labai daug, daro neatlygintinai ir daro iš idėjos. Tai yra kažkas nerealaus.

Tai labai gerai, teigiamai tave pakrauna. Tą matau tiek savo Balčikonio gimnazijoje, kurioje mokiausi, tiek kitose iniciatyvose, kurios vyksta Lietuvoje. Dar esam tranzitinėje būsenoje, bet kai šie žmonės galės priiminėti sprendimus, aš Lietuvą matau kaip skandinavišką šalį“, – įsitikinusi V. Folk.

Pašnekovė taip pat įsitikinusi, kad nėra grėsmės, jog visa Lietuva emigruos ir joje tiesiog nebeliks jaunų žmonių. V. Folk nuomone, ne vienas emigravęs lietuvis pasielgs kaip ir ji.

„Išvykimas į užsienį yra labai stipriai traktuojamas kaip neigiama savybė, o aš tai matau tai kaip teigiamą savybę. Tarkim, aš galėjau gyventi Anglijoje, nes žinojau ir sistemą, ir šalį, ir visuomenę, ir tam tikrus šalies niuansus, bet aš visgi pasirinkau Lietuvą. Kiekvieną kartą reikia neužmiršti, kad mokytis reikia pastoviai ir aplinkos pakeitimas yra labai geras.

Į Lietuvą grįžau po dvylikos metų, atrodo, ką aš čia buvau palikusi. Bet grįžau su idėjomis, naujais problemų sprendimais. Tikėtina, kad ir jie grįš. Idėjų mainai yra labai svarbus momentas bet kokiai šaliai, o ypač tokiai šaliai kaip mūsų.

Grįžę jie kvestionuos tą status quo ir klaus, kodėl mes darome taip. Pavyzdžiui, kodėl vadovai kai kuriose įstaigose vis dar vadinasi viršininkais? Nes jų viršenybė? Einame ta linkme, kad vadovas yra lyderis, žmogus, kuris tave inspiruoja“, – įsitikinusi V. Folk.

Paklausta, ar šiuo metu jaučiasi laiminga, V. Folk teigia, kad Lietuvoje jai labai gera: „Turiu galimybę gyventi Lietuvoje, ko nedariau 12 metų. Turiu galimybę pamatyti Lietuvą kitoje šviesoje, kitu rakursu, turiu galimybę gyventi arti savo sesės, ko nedariau ilgą laiką. Nesenai sulaukiau dukterėčios ir tas buvimas šalia jos ir matymas, kaip ji auga, yra labai geras emocinis papildymas“.

Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu [e-mail] su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!