– Sakoma, jog kalba atveria vartus į pasaulį. Jums atviri kone visi žemynai. Su tokiu žinių bagažu laisvai susikalbėtumėte bet kurioje planetos vietoje. Iš kur tas potraukis mokytis kalbų?
– Tikrai nemanau esanti poliglotė. Anoks čia stebuklas mokėti keturiolika svetimų kalbų? Mano nuomone, poliglotai moka kalbas labai gerai, o mano žinios, deja, nėra tobulos. Meilė kalboms greičiausiai gimė iš smalsumo. Mėgstu keliauti, dievinu naujas patirtis, įspūdžius ir potyrius. Man nuolat maga pažinti svetimą kultūrą, bent šiek tiek suvokti svečios šalies žmonių santykius, perprasti jų mąstyseną, pajusti mentalitetą.
Kalba atveria galimybių, antraip svečioje šalyje jausčiausi akla ir kurčia. 1992 metais pirmą kartą išvykau į užsienį. Tai buvo Prancūzija. Graži šalis ir įdomi kalba. Įsimylėjau šį kraštą. Susibičiuliavusi su keliais prancūzais nusprendžiau išmokti jų kalbos. Iš tiesų tuo metu mane labai nustebino, jog žmonės gali kalbėti daugiau nei trimis kalbomis. Pamaniau, kodėl gi man nepabandžius?
– Kokia pirmoji jūsų išmokta užsienio kalba?
– Mano vaikystėje kalbų mokymasis, deja, nebuvo populiarus užsiėmimas. Kaip ir visi mokyklą lankantys vaikai, mokiausi anglų kalbos, o namie kalbėjome lietuviškai ir rusiškai. Mano tėtis Vytautas Vasilenka vadovavo vienam iš Kauno regbio klubų. Neblogai kalbėjau angliškai, todėl tėtis dažnai veždavosi mane į užsienyje vykusias varžybas kaip vertėją.
– Kiek laiko užtrunka išmokti kurios nors kalbos? Tikriausiai kalba kalbai nelygu?
– Išmokti kalbos pagrindų tikrai nereikia daug laiko, juolab jei gyveni toje šalyje. Kad galėtum susišnekėti paprasčiausiomis temomis, pakanka tris mėnesius pasimokyti kalbos. Tačiau rimtas ir išsamus kalbos mokymasis užtrunka tikriausiai visą gyvenimą. Manau, tam, kad tobulai mokėtum kalbą, turi būti gimęs toje šalyje, toje kultūroje, toje gamtoje. Antraip viso labo vieną ar kitą kalbą tik neblogai išmanysi.
Paprastai rimtoms naujos kalbos studijoms skiriu porą metų. Vėliau telieka praktiniai užsiėmimai: žinias „palaikau“ skaitydama, žiūrėdama filmus ir bendraudama. Be abejo, išmokti Azijos šalių kalbų tikrai reikia daugiau laiko: čia kitokie rašmenys, tenka skirti daugiau dėmesio rašybai ir skaitymui, be to, Azijos šalių kalbos savo struktūra ir gramatika iš pagrindų skiriasi nuo Europos kalbų.
– Jūs tiek daug žinote ir tiek daug pasaulio matėte... Kitas per netrumpą savo gyvenimą tiek nepatiria. Nekuklus klausimas – kiek jums metų?
– Trisdešimt. Toks klausimas Azijoje, beje, visai nėra nekuklus. Čia tiesiog privaloma žinoti žmogaus amžių, kad būtų aišku, kokia pagarbos forma į jį kreiptis. Taigi baigusi mokyklą įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), anglų filologijos specialybę. Papildomai studijavau vokiečių, ispanų, italų kalbas. Trečiame kurse mokiausi Ispanijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
Čia Dalaso baptistų universitete papildomai gvildenau Naujojo Testamento graikų kalbos subtilybes. Vėliau grįžau į Lietuvą ir tęsiau studijas VDU. Tuo pat metu nusprendžiau mokytis turkų ir lotynų kalbų. Pagal studentų mainų programą išvykau į Vokietiją. Vienoje mokykloje dirbau kalbų asistente. Ten buvo nemažai vaikų iš turkų šeimų. Turėjau puikią progą patobulinti ne tik vokiečių, bet ir turkų kalbos žinias.
– Šioje vietoje tikriausiai galima dėti tašką jūsų studijų maratone?
– Nebent kablelį. Iš Vokietijos grįžau į Lietuvą, baigiau mokslus, gavau magistro diplomą. Tačiau noras mokytis kalbų niekur nedingo. Tame pačiame universitete įstojau į Rytų Azijos regiono studijų magistro programą ir pradėjau mokytis kinų, korėjiečių bei japonų kalbų. Pasitaikė proga pasimokyti Taivano nacionaliniame universitete.
– Kaip praktiškai pritaikote įgytas žinias? Ko stveriatės, kad kalba nepasimirštų?
– Deja, nesu praktiškas žmogus. Mane dažnai užvaldo impulsas: tam tikru gyvenimo tarpsniu susižaviu kurios nors šalies kultūra ir stveriuosi svetimos kalbos. Turiu daug draugų. Todėl yra puikių galimybių „pramankštinti“ liežuvį.
– Kodėl, užuot pasirinkusi, pavyzdžiui, teisės ar vadybos studijas, įnikote į kalbas?
– Man tai labai patinka. Kalbų mokymasis lavina atmintį, skatina mąstyti. Išmokusi kalbos, skubu aplankyti šalį, kurioje savo žinias galėčiau pritaikyti praktiškai. Kol kas aš – vis dar studentė, todėl finansiškai nėra lengva. Tačiau dažnai viena ar kita užsienio valstybė siūlo stipendijas, kurių pakanka pragyvenimui. Be abejo, išnaudoju kiekvieną likimo pasiūlytą galimybę. Šiuo metu žinių semiuosi Indonezijos Surabajos mieste. Krikščioniškajame Petros universitete studijuoju šios šalies kalbą, kultūrą ir turizmą.
– Papasakokite apie šį tolimą egzotišką salynų kraštą.
– Susižavėjau šia šalimi. Norėčiau ilgesniam laikui įsikurti Indonezijoje. Be abejo, čia juntami didžiuliai kultūrų skirtumai, tačiau patirti ir suvokti tai, kas nepažinta, labai įdomu. Indonezija – kontrastų šalis. Šiame krašte daug skurdo, daugelyje vietų nėra švaraus vandens, elektros, interneto ir televizorių.
Užtat kokie čia peizažai ir kokie šilti žmonės! Šiame žemės kampelyje nieko nenustebinsi užklausęs nepažįstamojo, kur šis skuba, ar pasiteiravęs, ką jis per dieną nuveikė. Žinoma, Indonezijoje egzistuoja ir įvairiausių tabu, kurių privalu paisyti. Pavyzdžiui, net per didžiausius karščius tenka rengtis drabužiais, dengiančiais visą kūną: čia nevalia demonstruoti apnuoginto kūno.
– Ar ilgam išvykote į Indoneziją? Beje, kur apsistojote?
– Išvykau pagal studentų mainų programą, laimėjau vienerių metų stipendiją. Gaila, kad tie metai jau greitai baigsis. Gyvenu, kaip ir daugelis atvykusiųjų studijuoti, bendrabutyje. Daugelyje jų nėra lovų, tad miegoti tenka tiesiog ant čiužinių. Kartais, kad būtų vėsiau, gulamės tiesiog ant grindų.
– Sunku mokytis indoneziečių kalbos?
– Manyčiau, kad tai tikrai ne pats kiečiausias riešutas.
Indoneziečių kalboje nėra daugiskaitos, linksnių ir laikų. Taip pat vyriškosios ar moteriškosios giminės. Todėl labai linksma, kai vietos gyventojai į užsienietes atvykėles kreipiasi: „Hello, mister!“
– Kokiose šalyse, be Indonezijos, jau teko gyventi?
– Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, Taivane. Labai daug keliauju. Aplankiau apie 40 pasaulio šalių.
– Kur norėtumėte „nutūpti“ ilgesniam laikui?
– Labai patiko Taivane. Tai labai maža ir itin draugiška šalis. Čia labai gražu, tvarkinga, ryškios spalvos, sodrūs kvapai. Ilgėliau norėčiau pabūti Indonezijoje... Tikriausiai nuskambės keistai, tačiau šiuo metu Vakarai manęs nebetraukia.
– Ar lengvai prisitaikote svetimoje šalyje? Be abejo, kalbos mokėjimas atveria daug galimybių. Tačiau juk egzistuoja kultūrų skirtumai. Ar jie nekliudo bendrauti?
– Man nesunku „prisijaukinti“ šalį. Neprireikia ypatingų pastangų. Vos atvykus į svetimą kraštą, jis tampa mano namais. Pirmiausia naujoje vietoje susirandu bažnyčią, kurią reguliariai lankau.
Greitai susibičiuliauju su naujais žmonėmis ir keliauju: stengiuosi kiek įmanoma daugiau pažinti šalį. Be abejo, kalbos mokėjimas labai palengvina svetimšalio dalią. Vietiniai itin vertina užsieniečių pastangas išmokti jų kalbos. Moki kalbą, vadinasi, stengiesi pažinti svetimą kultūrą, papročius, gerbi ir domiesi tenykšte istorija.
Kita vertus, vietiniams nereikia laužyti liežuvio, kad paaiškintų angliškai. Žinoma, kultūrų skirtumai – itin svarbūs. Būna situacijų, kuriose būtina prisitaikyti, neįžeisti ir neužgauti, elgtis pagal čiabuvių nustatytas taisykles. Kartais dėl skirtingų religinių įsitikinimų būna sunku diskutuoti politikos, kultūros ar netgi mados temomis.
– Kas yra jūsų šeima? Ar artimieji nebūgštauja, išleisdami jus į kurį nors pasaulio kraštą?
– Artimiausi žmonės – tėtis, mama, sesuo, sužadėtinis – būgštauja dėl mano spontaniškų idėjų, kartais jiems keistų užmojų, tolimų kelionių. Apie išvykimą stengiuosi prasitarti kuo vėliau, kad mane mylintys žmonės iš anksto nesikrimstų ir nedejuotų, jog nenustygstu vietoje.
– Ko gero, jūsų mama ir tėtis irgi moka ne vieną užsienio kalbą?
– Mano tėvai augo sovietmečiu, kai užsienio kalbų mokymas ir mokymasis nebuvo populiarus, o galimybės bendrauti su pasauliu – ribotos. Mokykloje, vėliau aukštosiose mokymo įstaigose jie mokėsi anglų kalbos. Mano mama supranta rusiškai, lietuviškai, angliškai ir lotyniškai, tėtis laisvai kalba rusiškai, lenkiškai, šiek tiek angliškai. Tačiau minimaliai moka ir kitų kalbų, nes su regbio klubo sportininkais tebekeliauja po pasaulį.
– Obuolys nuo obels netoli terieda... Kad ir ką sakytumėte, humanitarinių gabumų atseikėjo gimdytojai.
– Norint ko nors pasiekti, vien gabumų nepakanka. Reikia didelio noro, valios ir užsispyrimo.
– Tikriausiai turite draugų visame pasaulyje?
– Be abejonės. Šiandien pasaulis tampa kosmopolitiškas. Nyksta ribos, atstumai. Globalizacija suartino kultūras ir žmones. Visose šalyse, kuriose teko gyventi, itin artimai susibičiuliauja atvykėliai. Mes, svetimšaliai, svečioje šalyje atsiduriame panašioje situacijoje, svetimoje kultūroje. Vietiniai gyventojai ne iš karto puola pažindintis, dažniausiai santykiai šyla iš tolo, pamažu. Tik po kurio laiko užsimezga šiltas ryšys, kuris dažniausiai išlieka visam gyvenimui.
– Kokie ateities užmojai kirba galvoje?
– Nemėgstu planuoti garsiai. Kita vertus, man ne visada patinka elgtis pagal iš anksto sudėliotą planą. Mėgstu plaukti pasroviui, sustoti, apsidairyti. Svajoju (ir tikiu, kad ši svajonė išsipildys) įgyti Azijos regiono kalbų arba tautų kultūros mokslų daktaro laipsnį. Norėčiau išvykti mokytis į Korėją, Australiją ir kurią nors kitą šalį, ten, kur įgyčiau mane dominančių žinių. Dar? Norėčiau tęsti kalbų mokymąsi. Kol kas nebuvo laiko tarpsnio, jog nelankyčiau kokių nors kursų ar nestudijuočiau kalbos universitete. Todėl planuoju ir toliau studijuoti VDU. Laukia ir asmeninio gyvenimo permainos. Esu susižadėjusi ir planuoju ištekėti.
– Kur ketinate surengti vestuvių vakarėlį?
– Galbūt Lietuvoje, o gal, jei sužadėtiniui pavyks sutvarkyti dokumentus, tolimojoje Indonezijoje.