Jauniausia Lietuvoje pilotė užsibrėžto tikslo taip pat siekė ne vienus metus. Kaip pati sako, „gyvenimas tarp balionų įkvepia“, o spalvingi kupolai, kaip ir oreivystei neabejingi žmonės, Ievą supa nuo gimimo. Jaunosios pilotės krikštatėvis – vokietis dujinių oro balionų pilotas Gottliebas Blenkas, kuris nemažai prisidėjo prie to, kad po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje prasidėtų ir oreivystės era. Deja, vokietis oreivis šiais metais iškeliavo anapilin. Lietuvoje vyko jo vardu pavadintos didžiosios oro balionų lenktynės (Gottlieb Blenk Race).
Šios idėjos sumanytojas – Ievos tėtis, Nemunaičio oreivių klubo įkūrėjas Gintaras Šurkus. Galbūt kada nors šiose didelio meistriškumo reikalaujančiose varžybose, kuriose pilotai į padangę kyla ir visiškoje tamsoje, dalyvaus ir Ieva.
Oro balionų varžybos (gerai, kad jos daugiausia vyksta atostogų metu) – pati geriausia Šv. Benedikto gimnazijos 11 klasės moksleivės motyvacija gauti gerus pažymius. Ši vasara Ievai bus ypatinga, nes ji pirmą kartą varžybose dalyvaus kaip pilotė savarankiškai. Tai įvyks oro balionų varžybose „Dzūkijos taurė“, kurios rengiamos per Alytaus miesto gimtadienį.
- Ieva, esi jauniausia oro balionų pilotė Lietuvoje. Ar sunku gauti licenciją?
- Gauti licenciją nėra sunku, viskas priklauso nuo noro. Tam reikia savaitgaliais lankyti kursus, kuriuose būsimi pilotai mokomi bendrų žinių apie laisvą aerostatą, oro teisės, radijo ryšio, meteorologijos, oro navigacijos, skrydžio teorijos, žmogaus galimybių skristi bei skrydžio charakteristikos ir planavimo. Taip pat išlaikyti šių aštuonių dalykų mokyklinius ir valstybinius egzaminus Civilinės aviacijos administracijoje (CAA).
Baigus teorijos kursą, reikalinga praktika. Su instruktoriumi atliekama 16 skrydžių, galiausiai laikomas skrydžio egzaminas. Visi mokymai trunka apie du-keturis mėnesius, priklauso nuo kiekvieno galimybių ir laiko. Taip pat reikia pereiti sveikatos komisiją. Licencijas gauna visi to tikrai norintys, o egzaminų dažniausiai neišlaiko tie, kurie apie oreivystę rimtai ir negalvojo. Mokytis visų tam reikalingų dalykų, mano manymu, tikrai įdomu ir tai vėliau gyvenime dažnai praverčia.
- Kas Tau yra oreivystė: hobis, gyvenimo būdas, sportas? O gal kūrybinių idėjų šaltinis? Juk esi baigusi Dailės mokyklą, o Tavo diplominiame darbe taip pat neapsieita ne balionų motyvų.
- Man oreivystė - visi šie dalykai kartu, aš su tuo užaugau ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Todėl karšto oro balionai man kartu ir atsipalaidavimas, ir sportas. Gyvenimas tarp balionų taip pat įkvepia, tad ir nuotraukos bei kiti darbai taip savaime ir atsiranda.
- Ar prisimeni tą pirmą kartą, kai pamatei balionus vaikystėje, ir koks buvo įspūdis?
- Oro balionai su manimi nuo pat gimimo, dar ir anksčiau, jei galima taip sakyti. Tad pirmo karto savaime neprisimenu, tačiau mama (Ievos mama Jolanta - taip pat karšto oro balionų pilotė) pasakojo, kad pirmos mano varžybos, kuriose dalyvavau, vyko tada, kai man sukako pusė metų. Tai buvo Juozo Valūno taurės varžybos Birštone per mano krikštynas. Vėliau tėvai vežiojosi visur kartu su savimi, todėl, būdama visai nedidelė, jau daug pasaulio buvau apkeliavusi.
- Kokiose varžybose jau teko dalyvauti ir kokie iki šiol ryškiausi įspūdžiai?
- Kaip pilotė varžybose dalyvauti dar neturėjau progos, tačiau ne kartą teko skristi kaip navigatorei. Pavyzdžiui, praeitais metais pasaulio jaunimo ir pasaulio moterų čempionatuose. Turbūt iki šiol ryškiausią įspūdį paliko pernai Prancūzijoje vykusios Gordono Bennetto lenktynės, kurias jau seniai svajojau pamatyti. Jos vyksta su dujų balionais, kurių paprastai nepamatysi, nes skrenda jie retai, ir nedaug žmonių tuo užsiima.
Šiais metais planuoju dalyvauti keleriose varžybose kaip pilotė savarankiškai. Vienos jų vyks Birštone - pasaulio moterų prieščempionatis. Bet pirmosios mano varžybos bus „Dzūkijos taurė“, kurios po pertraukos vėl vyks per Alytaus miesto gimtadienį birželio mėnesį.
Kalbant plačiąja prasme, tai didelių planų nekuriu, kitais metais reikia baigti mokyklą ir įstoti į universitetą. Daugiausia dėmesio skiriu mokslams. Sportinių siekių yra daugybė ir įvairiausių, tačiau kol kas juos laikau savyje arba tyliai pasikalbame su tėčiu (jis mano savotiškas mokytojas, nes viską, ką dabar žinau, išmokau vaikystėje stebėdama jį ir klausydama, kaip jis kitiems dėsto savo teorijas, bei iš jo senų pasakojimų), kad negąsdintume mamos.
- Moterų kategorija oreivystėje - kažin kodėl šis sportas tradiciškai buvo laikomas vyrišku?
- Mokantis aeronautikos pilotų mokykloje tarp devynių studentų keturios buvo merginos, tad visai nemažai. Dabar oreivystėje moterų daugėja, bet ir anksčiau jų Lietuvoje buvo nemažai. Tačiau džiugu, kad pilotės pastaruoju metu, atsiradus moterų kategorijai, vis dažniau pradeda dalyvauti varžybose ir konkuruoti su vyrais.
- Oreivystė nėra tradicinis sportas ta prasme, kad fizinio pasirengimo galbūt tiek daug ir nereikia. O kokias savybes jis ugdo?
- Fizinė jėga visada praverčia, bet nėra būtina, tačiau tiek ant žemės sekant balioną, tiek ore privalu mokėti naudotis žemėlapiu, todėl ilgainiui įgauni gerą orientaciją, labai naudingą ir kasdieniame gyvenime. Taip pat labai svarbus komandinis darbas. Varžybose jis daug ką palengvina, taip galima pasiekti geresnių rezultatų. Neatsiejama ir gera organizacija, kurios, šiaip ar taip, esi priverstas išmokti, kitaip neturėtum nei taip reikalingos komandos, nei žemėlapių, be kurių nedaug ką gali nuveikti.
- Kokia Tavo oreiviška svajonė?
- Yra daug mažų svajonių, bet turbūt pagrindinė būtų pakeliauti ir pamatyti kuo daugiau pasaulio dalyvaujant įvairiose fiestose ir varžybose su karšto oro balionais.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!