Esther Clayton gimė dabartinėje Vašingtono valstijoje 1869 m., ir netrukus jos tėvai persikraustė į Oregoną. Vaikystėje šeimos finansinė padėtis nebuvo stabili, tad ji labai anksti nusprendė, kad nenori gyventi paprasto gyvenimo. Kai gimė jaunesnioji sesuo, Esther padarė didelį įspūdį gimdymą priėmusi pribuvėja, tad ji nusprendė susieti savo gyvenimą su medicina, rašoma portale thevintagenews.com.
1894 metais ji įstojo į Oregono universiteto Medicinos fakultetą ir po ketverių metų baigė mokslus geriausiais pažymiais iš viso kurso. Jos specializacija buvo akušerija ir moterų sveikata, rašo „Changing the Face of Medicine“. Baigusi universitetą ji ištekėjo už bendramokslio Emilio Pohlo ir jiedu Portlande ėmėsi privačios praktikos. Tuo metu Esther papildomai mokėsi Čikagoje, o po kelerių metų abu su vyru persikėlė gyventi į Aliaską, kur gyveno jos broliai.
Po dvejų metų mirė Esther brolis Frederikas, ir ji grįžo į Portlandą, o Aliaskoje leisdavo tik vasaras. 1911 m. mirė ir jos vyras. Esther išvyko mokytis į Vieną, Berlyną, Paryžių. 1912 m. ji ištekėjo už verslininko George‘o Lovejoy‘aus iš Portlando, bet po kelerių metų jie pasuko skirtingais keliais.
Per savo gyvenimą Esther padėjo įsteigti Amerikos moterų ligonines, parašė keletą medicinos knygų, vadovavo Portlando medicinos komisijai, padėjo įsteigti Tarptautinę moterų medicinoje asociaciją ir užtikrino Portlandui vieno švariausių Amerikos miestų reputaciją.
Po keturiolikto amžiaus pradžioje praūžusio buboninio maro visi manė, kad jis įveiktas. Tačiau JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, jis ir šiais laikais tebėra, tačiau skirtumas toks, kad mes žinome, kas jį sukelia, kaip jis plinta ir, svarbiausia, sukurta šią ligą kontroliuojanti vakcina.
Dvidešimto amžiaus pradžioje buboninis maras pateko į Ameriką – jį išplatino prekes iš Azijos atgabenusių laivų žiurkės. San Franciske kilęs protrūkis baigėsi 1904 m., tačiau 1907 m. maras vėl sugrįžo, šįkart protrūkis kilo vakarų pakrantėje, ir Esther Pohl Lovejoy praktiškai visiškai savarankiškai išgelbėjo Oregono valstijoje esantį Portlandą. Kaip rašo „Smithsonian Magazine“, E. Lovejoy buvo pirmoji sveikatos pareigūnė šalyje.
E. Lovejoy žinojo, kad maras plinta per blusas, kurias perneša žiurkės iš krovininių laivų, ir ėmėsi Oregono valymo kampanijos. Havajuose ir San Franciske keli žmonės jau buvo mirę nuo maro, ir E. Lovejoy suprato, kad privalo įtikinti vietos gyventojus, jog ligos priežastis nėra azijiečiai, kaip tais laikais manė dauguma.
Ji pakvietė žurnalistus pasivaikščioti su ja po doku ir parodė jiems atvirą kanalizaciją, gatvėse pūvančias šiukšles, išmestus rūdijančius įrankius ir apskritai baisią nešvarą.
Kai ji pranešė apie tai Sveikatos komisijai, gavo palaikymą ir reikalas buvo nukreiptas Miesto tarybai. Ji patarė miesto vadovams pasamdyti žiurkių naikinimo specialistus, sutvarkyti ir uždengti šiukšles ir apsaugoti maistą nuo taršos. Miesto vadovybė suteikė E. Lovejoy leidimą gauti tiek pinigų, kiek reikia šiems tikslams pasiekti.
Tais laikais buvo įprasta dėl maro kaltini azijiečių kilmės gyventojus – netgi Oregono valstijos bakteriologas Ralphas Matsonas1907 m. pasakė: „Jei negalime priversti indų, kinų ir kitų gyventi pagal mūsų švaros standartus ir jei jie ir toliau gyvens lūšnose susigrūdę kaip gyvuliai... net ir visiška atskirtis jiems nebus per griežta priemonė.“ Būtent tokiu būdu, beje, San Franciske buvo sprendžiamas 1900 m. maro protrūkis – karantinavus kinų kvartalą ir neleidžiant šiai žiniai sklisti.
E. Lovejoy atmetė tokią versiją ir pabrėžė dokų valymo svarbą. Ji pasikvietė į pagalbą žiurkių gaudytoją Aaroną Zaiką, kuris turėjo patirties naikinant žiurkes Niujorke ir Sietle. Jis taip gerai pasidarbavo, kad E. Lovejoy pakvietė jį prisijungti prie Sveikatos komisijos. Kad pasiekta švara išsilaikytų, E. Lovejoy paskelbė gyventojams, kad už vieną žiurkę bus mokama penkių centų premija ir pateikė tikslias nuorodas, ką daryti su pagautomis žiurkėmis, kad neplistų jų blusos, ir kaip jas atgabenti į miesto krematoriumą.
1907 m. pabaigoje maras buvo įveiktas ir vėl pasitraukė iš vakarų pusrutulio. Portlande vieninteliame iš visų pakrantės miestų nebuvo užfiksuotas nė vienas maro atvejis, ir, kaip rašė Merilee Karr iš „Portland Monthly“, „Buboninis maras nebuvo užfiksuotas 100 mylių spinduliu aplink Portlandą.“