Tokią istoriją knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“ pasakoja 5-etis Rajanas iš Oklahomos. Jis prisimena, kad ankstesniame gyvenime buvo Holivudo žvaigždė Džordžas Raftas. Rajano atvejį knygoje tyrinėja medicinos mokslų daktaro Jimas B. Tuckeris, aprašęs daugiau nei 2 tūkst. įvairių vaikų pasakojimų.
Reinkarnacijos fenomeną tyrinėjantis mokslininkas vaikų pasakojimus aprašė knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“.
DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos The New York Times bestseleriu tapusios knygos „Sugrįžimas į gyvenimą“.
Vieną dieną į mūsų biurą atėjo laiškas su kreipiniu „Visiems suinteresuotiems asmenims“ nuo vienos Oklahomoje gyvenančios moters vardu Sindė.
Tame laiške ji rašė, kad viliasi mus padėsiant jai išspręsti problemas, susijusias su galimu reinkarnacijos atveju. Ji teigė su vyru mananti, kad jų penkerių metų sūnus Rajanas gali turėti prisiminimų apie ankstesnį gyvenimą. Moteris rašė užaugusi baptistų bažnyčioje ir kad jos vyras buvo Kristaus bažnyčios dvasininko sūnus. Jų niekas niekada neskatino tikėti reinkarnacija. Jie buvo eiliniai žmonės.
Jos vyras buvo policininkas, o ji – rinkimų apygardos kanceliarijos viršininko pavaduotoja. Rajanas nebuvo eilinis vaikas ir vienu metu buvo pradėjęs pasakoti itin keistas istorijas.
Maždaug prieš metus berniukas pradėjo tvirtinti ketinąs grįžti namo į Holivudą. Jis vis verkdavo ir maldaudavo Sindės, kad ši jį nusivežtų ten, kur gyvena jo kita šeima. Žaisdamas šis ikimokyklinukas dažnai sušukdavo: „Veiksmas!“ ir pradėdavo filmuoti įsivaizduojamą filmą.
Iš pradžių tėvai nežiūrėjo į tai pernelyg rimtai, tačiau po kelių mėnesių berniukas pradėjo sapnuoti košmarus. Jis vis nubusdavo ir griebdavosi sau už krūtinės sakydamas, kad negali kvėpuoti. Jis teigė, jog Holivude jam sprogusi širdis.
Vieną vakarą Rajanas pareiškė mamai norįs paaiškinti, kaip jaučiamasi mirštant. Jis papasakojo apie nepaprastai ryškią šviesą ir teigė, jog mirštantis žmogus juda link tos šviesos. Sūnus taip pat pasakė, kad visi po mirties sugrįžta ir kad jis pažinojo Sindę anksčiau. Jis tvirtino pasirinkęs ją būti savo motina.
Matydama, kad Rajaną nuolat kankina neaiškūs prisiminimai, Sindė nuėjo į viešąją biblioteką ir išsirinko joje keletą knygų apie Holivudą, vildamasi, kad sūnus aptiks jose orientyrą, pažadinsiantį daug konkretesnius jo prisiminimus. Jiems bevartant šias knygas, berniukas labai susijaudino pamatęs Ritos Heivort (Ritha Hayworth) nuotrauką. Jis pasakė ją pažinojęs ir kad ji mėgusi ruošti „tuos gėrimus su ledais“.
Vėliau vaikas pridūrė, kad ji juos vadindavo kokakolos desertu. Kitoje knygoje jie rado nuotrauką su kadru iš 1932 metų filmo „Naktis po nakties“ (Night After Night). Rajanas, pamatęs toje nuotraukoje užfiksuotus vyrus, vėl labai susijaudino ir, parodęs į vieną iš jų, tarė: „Žiūrėk, mama, juk tai Džordžas. Mes kartu kūrėme filmą. Ir mama, tas vaikinas – tai aš. Radau save.“
Nuotraukoje buvo šešetas vyrų, kurių akys buvo nukreiptos į du vyrus centre, stovinčius vienas priešais kitą. Antrasis vyras, į kurį parodė Rajanas, buvo vienoje pusėje. Jis, kaip ir likusieji, ryšėjo juodą peteliškę, vilkėjo apsiaustą ir buvo su katiliuku.
Prie nuotraukos nebuvo aprašo su joje atvaizduotų vyrų pavardėmis, todėl Sindė negalėjo nustatyti žmogaus, su kuriuo save tapatino sūnus, tapatybės. Jai pavyko patvirtinti, kad pirmasis iš vyrų toje nuotraukoje iš tiesų buvo Džordžas Raftas (George Raft), praėjusio amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių kino žvaigždė, dažniausiai vaidinusi filmuose apie gangsterius.
Rajanas pasakė draugavęs su kaubojumi iš to filmo. Jis teigė, kad šis kaubojus turėjo arklį, su kuriuo galėdavo atlikti įvairius triukus. Taip pat pridūrė, kad tas kaubojus filmuodavosi cigarečių reklamoje. Kiek padirbėję, Rajano tėvai atrado, kad aktorius Gordonas Nancas (Gordon Nance) vaidino filme „Naktis po nakties“.
Vėliau jis pakeitė savo vardą ir tapo Laukiniu Biliu Eliotu (Wild Bill Elliott). Jis atlikdavo pagrindinius vaidmenis vesternuose, taip pat reklamuodavo cigaretes „Viceroy“. Rajanas atpasakojo filmo sceną šalia sieninės spintos su šaunamaisiais ginklais.
Dar tą patį vakarą Sindė susirado filmą „Naktis po nakties“ „YouTube“ internetinėje svetainėje. Moteris iš tiesų pamatė, kad jame yra scena šalia sieninės spintos su ginklais. Ji atkreipė dėmesį, kad Rajanas buvo tik penkerių metų amžiaus ir niekada nebuvo matęs nespalvoto filmo, jau nekalbant apie tokį seną.
Berniukas taip pat gyvai reagavo pamatęs Merilin Monro (Marilyn Monroe) ir pavadino ją ponia Meri. Jis teigė kartą lankęsis viename vakarėlyje ir mėginęs su ja pasikalbėti. Nusijuokęs pridūrė, kad vienas vaikinas iš kino studijos uždrožė jam per nosį. Anot jo, prie jos nebūdavę galima net prisiartinti, nes studijoje dirbę vaikinai ją akylai saugodavę. Berniukas teigė, jog jam patinka būti Rajanu, bet jam patikę ir gyventi Holivude. Jis tvirtino kadaise kūręs filmus ir gyvenęs dideliame name, šalia kurio buvo baseinas.
Sindė laiške rašė, kad visų keisčiausia tai, jog sūnus atpasakojo kai kuriuos įvykius, nutikusius tuomet, kai moteris jį dar nešiojo pilve. Daugelio dalykų, kuriuos jis papasakojo vėliau, vaikas tiesiog neturėjo žinoti, bet jis sakė stebėjęs juos iš dangaus. Laiške moteris nepateikė jokių kitų smulkmenų, bet jas sužinojau vėliau.
Sindė teigė parašiusi šį laišką, nes jai iš tikrųjų reikėjo, kad kas nors padėtų nustatyti žmogaus, kurį Rajanas parodė nuotraukoje, tapatybę. Ji taip pat rašė, kad sūnus jai užsiminė pradedantis pamiršti savo ankstesnį gyvenimą Holivude. Jį tai šiek tiek liūdino, tačiau tuo pačiu metu jis norėjo būti tik Rajanu.
Moteris užbaigė laišką teigdama, kad Rajanas – šaunus vaikas ir ji nori, kad jis rastų atsakymus į klausimus, neleidžiančius jam ramiai miegoti naktimis. Mes dažnai iš JAV gyvenančių tėvų gauname elektroninių ar įprastu paštu siunčiamų laiškų, tačiau jų pateikiama informacija retai būna tokia išsami.
Aš pats peržiūrėjau filmą „Naktis po nakties“ internetinėje svetainėje „YouTube“. Iš tikrųjų jame buvo viena scena prie spintos su ginklais. Taip pat radau vieną nuotrauką knygoje, kurioje buvo užfiksuota ši scena. Bėda ta, kad žmogaus, su kuriuo susitapatino Rajanas, nebuvo filmo aktorių sąraše.
Jis vaidino vieno antraeilio personažo parankinį. Todėl nustatyti jo tapatybę buvo išties sunku. Filmas
buvo įžymus tuo, kad jis tapo aktorės Mei Vest (Mae West) debiutu kine ir kad ji kine ištarė vėliau klasikine tapusią frazę. Ją pamačiusi drabužininkė sušunka: „Viešpatie, kokie nuostabūs deimantai!“ Vest ramiai atsako: „Viešpats, brangioji, čia niekuo dėtas.“
Atrašiau Sindei ir paklausiau, ar ji ir jos šeima sutiktų mane priimti savo namuose. Ji atsakė, kad jie mielai mane priimtų ir labai džiaugtųsi bet kokia iš manęs gauta informacija. Taip pat paminėjo registruojanti sūnaus prisiminimus žurnale, o tai reiškė, kad mes gausime dokumentinį jos teiginių patvirtinimą.
Rajanas nenorėjo su niekuo kalbėti apie Holivudą, nes baiminosi, kad žmonės jį palaikys pamišėliu. Paaiškinau Sindei, kad mano apsilankymas būtų naudingas net ir tuomet, jeigu berniukas atsisakytų su manimi kalbėtis, be to, vyliausi, kad, man kiek ilgėliau pasisvečiavus jų namuose, jis įsidrąsins ir bus atviresnis. Paprašiau, kad ji paaiškintų sūnui, jog aš nelaikau jo pamišėliu, o tik domiuosi jo prisiminimais, apie kuriuos jis papasakojo mamai.
Vėliau mes dar keletą kartų apsikeitėme elektroniniais laiškais ir sutarėme dėl susitikimo laiko. Viename savo laiškų Sindė rašė, kad sūnus teigė sugrįžęs dėl to, jog ankstesniame gyvenime pernelyg mažai laiko praleisdavęs su šeima.
Esą jis tiek daug dirbdavęs, jog užmiršęs, kad meilė yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Kitame laiške ji rašė, kad Rajanas papasakojo jai sapnavęs košmarus apie žmogų, kurie jį vadino senatoriumi Faivu ir kurį jis apibūdino kaip patį šlykščiausią niekšą kada nors vaikščiojusį žeme.
Berniukas pasakojo apie kažkokią agentūrą ir apie apsilankymą kapinėse Niujorke su kažkokiu bičiuliu, kuris dirbo toje agentūroje. Dar po savaitės Sindė rašė, kad Rajanas nenori eiti į darželį, nes kai jis papasakojo grupei apie Holivudą ir apie agentūrą ir dar patvirtino, kad šios istorijos yra tikros, kiti vaikai ėmė iš jo šaipytis.
Aš ir pats nebuvau apsisprendęs, kaip vertinti kai kurias jo istorijas. Rajano kalbos apie agentūrą ir senatorių Faivą man skambėjo labai neįtikinamai. Šios istorijos priminė vieno mano kolegos tirtą atvejį, kai mažas berniukas pateikė stulbinamai tikslias žmogaus, gyvenusio už kelių šimtų mylių, gyvenimo smulkmenas.
Paskui jis įsiaudrindavo ir imdavo pasakoti apie lenktyninių automobilių vairuotojus bei apie kitus įsivaizduojamus dalykus. Būdavo sunku suprasti, kurie dalykai – ankstesnio gyvenimo prisiminimai, o kurie – gryniausi pramanai.
Kartais Rajanas užsimindavo ir apie Brodvėjų. Jis pradėjo veik kasdien šokti stepą ir pasakė, kad prisiminė tai daręs žiūrėdamas vieną animacinį filmą, per kurį nuskambėjo melodija, pagal kurią jis anksčiau šokdavo stepą. Jis teigė stepą šokdavęs su dviem bičiuliais. Vaikas nelankė formalių šokio pamokų, o mokėsi šokti savarankiškai.
Likus mėnesiui iki mūsų susitikimo, kai šeima pakavosi lagaminus ruošdamasi vykti atostogauti į Bransoną Misūryje, Sindė pasiūlė Rajanui apsirengti puošniau, kai jie eis žiūrėti spektaklio.
Berniukas į tai atšovė: „Ak, mama, aš nekenčiu perklausų.“ Spektaklis, į kurį jie nuėjo, buvo varjetė, kurios keletas scenų buvo skirtos karo veteranams pagerbti. Kai buvo rodoma scena apie Perl Harborą, Rajanas labai susijaudino. Jis ėmė švilpti, kai prasidėjo vaizdo klipas apie Frankliną Ruzveltą (Franklin Roosevelt), ir kai tėtis pamėgino berniuką sudrausti, šis atsisuko į motiną ir tarė: „Tėtis nė nenumano, koks idiotas yra šis žmogus.“
Įpusėjus spektakliui, jis pradėjo kažką murmėti apie „prakeiktus japoniūkščius“. Per spektaklį vaikas apsiverkė, o jam pasibaigus, atsistojo ir ėmė ploti. Planuodamas vykti į susitikimą su šia šeima, nutariau pasiimti mažą vaizdo kamerą, kad galėčiau užfiksuoti mūsų pokalbį.
Likus mėnesiui iki Sindės man atsiųsto laiško, man paskambino televizijos prodiuseris Rasas Stratonas (Russ Stratton). Jis ketino sukurti laidą apie mūsų darbą. Dažniausiai mums skambina prodiuseriai, ieškantys idėjų kabelinės televizijos laidoms.
Rasas pasakė, kad šiame projekte dalyvauja televizijos kanalas A&E. Ir vienas iš jo iniciatorių buvo Dagas Limanas (Doug Liman), filmų „Bornas: sunaikinta tapatybė“ (The Bourne Identity) bei „Ponas ir ponia Smitai“ (Mr. and Mrs. Smith) režisierius. Buvo planuojama, kad šis aukščiausios klasės režisierius iš naujo paleis į ekranus kanalo A&E devyniasdešimtųjų serialą The Unexplained („Nepaaiškinami reiškiniai“).
Atrodė, kad Rasas nuoširdžiai domisi mūsų darbu, ir aš sutikau dalyvauti tame projekte. Laidos kūrėjai ketino parodyti ankstesnio atvejo rekonstrukciją, tačiau, aptardamas su jais naujausius savo tirtus atvejus, užsiminiau, kad ketinu vykti į Oklahomą ir susitikti ten su viena šeima. Vienas iš prodiuserių man atsiuntė filmavimo kamerą, kad galėčiau nufilmuoti pokalbį su ta šeima. Buvo manoma, kad filmuota medžiaga veikiausiai nebus rodoma per televiziją, nebent tik sutikus šeimai.
Kad ir kaip būtų, televizijos prodiuseriai manė, kad turėti nufilmuotą pradinį interviu – tai pernelyg gera proga, kurios negalima praleisti, be to, tai leistų jiems geriau suprasti, kaip tiriami tokie atvejai.
