Kokia šio erudito paslaptis, kaip jis nepritrūksta istorijų bei pasaulio paslapčių, kurios nenustoja stebinti nei skaitytojų, nei žiūrovų?
Pasirodžius naujausiai Algimanto Čekuolio knygai, kalbamės su rašytoju apie neišsenkančias minčių naujoms knygoms atsargas, apie rašymą, knygų skaitytojus bei ateities planus.
- Kaip Jums kilo mintis parašyti naująją knygą?
- Pragyvenau audringą gyvenimą – man jau 83-eji metai. Kalbantis su žmonėmis, dažnai paaiškėja, kad daug ko iš mano patirties jie nežino, net apie tai nėra girdėję. Ir matau, kad domisi. Leidykla man pasiūlė, aš jau kelerius metus kasmet parašau ir išeina neplona mano knyga. Leidykla buvo teisi – knygos perkamos.
- Trumpai papasakokite apie naujausią knygą – iš ko ji sudaryta? Kuo skiriasi nuo ankstesnių jūsų kūrinių?
- Mano knygos dabar susideda iš dviejų dalių: pirmoje – koks nors pasakojimas, antroje – enciklopedinė publicistika, tai, ką svarbu žinoti, arba įdomybės iš viso pasaulio.
Šioje knygoje pirmąją, literatūrinę dalį sudaro kelionė po Afriką su Suvalkijos ūkininkų grupe, svečiavimasis masajų gentyje, „sportinis“ mūšis pilvais, ir rungimasis, kas toliau nublokš priešininką. Atspėkite, kas laimėjo?
Lyginant šią knygą su ankstesnėmis, sakyčiau, kad gal šioje daugiau humoro. Ne kvatojimo, bet šypsenėlių tikrai bus.
- Kokį skaitytoją įsivaizduojate skaitantį Jūsų knygą „Iš ko šaiposi pasaulis“?
- Iš susitikimų Knygų mugėje arba kai kur nors išvažiuoju, matau, kad skaitytojas labai įvairus. Pusė – jaunimas. Tai mane labai džiugina. Tuo metu gal ketvirtis – jaunos motinos ir tėveliai. Sako, kad perka sau, bet užrašyti prašo sūnui arba dukrai.
- Knygoje „Iš ko šaiposi pasaulis“ – apstu netikėčiausių, keisčiausių faktų. Kaip juos atrinkote ir paruošėte savo skaitytojams?
- Beletristinėje dalyje – tai, kas patinka, ir tai, kas išgyventa. Tuo metu enciklopedinės publicistikos dalyje medžiagos kilmė labai įvairi: užsienio žurnalai, kurių prenumeruoju visą šūsnį, ir laikraščiai įvairiomis kalbomis, medžiaga iš interneto. Viso to man reikia ruošiant laidas televizijai.
Kai kuriais atvejais gudrauju: jeigu koks nors epizodas televizijoje praskambėjo gerai, arba jį būtina žinoti kasdieniniame gyvenime – žinau, kad žmogus norės jį dar ir perskaityti. Tokia mūsų prigimtis, o gal taip įpratome. Tada tą temą perdirbu iš kalbamos į skaitomą, ir dedu į knygą.
Kai paskui klausiu skaitytojų, kuri dalis labiau patinka, jie dažniausiai sutrinka. Sako jų neskiriantys.
- Kiek laiko užtruko knygos rašymo procesas? Ar jis vyko spontaniškai, ar medžiagą jau buvote sukaupęs, o tik dabar surašėte?
- Spontaniškai rašo tik mėgėjai, diletantai. Manau, kad esu profesionalas. Rašau kas dieną, norma – trys puslapiai. Kitą dieną net du iš jų suplėšau ir išmetu. Taip susidaro 365 arba daugiau puslapių per metus. To per daug, tad reikia vėl trumpinti per pusę. Tą ir darau.
- Daug keliavote, matėte, žinote, skaitote. Ar šiandien dar atsiranda faktų ar netikėtumų, kurie Jus nustebina?
- Jeigu kuo nors pats nesistebi, tai ir kitų nenustebinsi.
- Ar tenka būti sustabdytam gatvėje ištikimo žiūrovo ar skaitytojo ir leistis į abiem pusėms įdomią diskusiją?
- Susitikus net ir su visai nepažįstamais žmonėmis, vyksta įdomus ir man labai naudingas pokalbis. Visgi, gatvėje susitikus yra sunkumų: kartais aš skubu, ar bijau, kad gal skuba pašnekovas.
Geriausiai išeina pokalbiai, kai drauge ko nors laukiame – poliklinikoje, pas dantistą, oro uoste, lėktuve – tiek su kaimynais, tiek išėjus į bendrą aikštelę prasimankštinti. Jeigu turite noro – visada prieikite. Bus labai miela.
- Sulaukėme Naujųjų, 2015-ųjų, ožkos metų. Koks yra Jūsų pirmasis tikslas ar ketinimas šiemet?
- Likti gyvam. Labai to noriu, bet jeigu bus man pasiūlyta nebloga išeitis, ramiai ją priimsiu. Vaikštau kaip sužeista vėžlinė. Norėčiau vėl galėti vaikščioti greitai ir be skausmo. O 2016–ųjų metų knyga jau rašosi. Kai turi, ką pasakyti, knygos gimsta kaip vaikai – iš meilės.
