Apie įtemptu režimu prabėgusią vaikystę, modelio darbo vargus ir džiaugsmus bei visus planus pakeitusią lemtingą pažintį su Antanu Aistė sutiko papasakoti DELFI. Tęsiame interviu ciklą su politikų žmonomis.
– Gimėte ir augote Šiauliuose. Ką prisimenate iš savo vaikystės?
– Gimiau ir augau Šiauliuose, bet daug laiko praleisdavau Žemaitijoje, nes mano mama yra kilusi iš Telšių, tad lig šiol jaučiu simpatiją žemaičiams ir visiems tiems kraštams.
Turiu seserį, kuri gimė, kai man buvo trylika metų. Amžiaus skirtumas tarp mūsų – gan didelis, bet jai dabar jau yra dvidešimt metų ir to skirtumo jau beveik nejaučiame. Ji – protinga mergina, mes bendraujame, esame artimos.
Vaikystėje gan aktyviai sportavau, lankiau plaukimą, važinėdavau į varžybas. Mano režimas buvo gan įtemptas: mokslai, sportas. Per dieną turėdavau dvi treniruotes, rytinė prasidėdavo 5.45 val., o vakarinė – po pamokų 17.30. Sportavau rimtai, dalyvaudavau jaunučių čempionatuose, net esu tapusi Lietuvos čempione plaukdama nugara.
– Ar plaukimu domitės ir dabar?
– Nėra taip, kad išskirtinai vien plaukimu domėčiausi, bet stebiu, kaip sekasi Rūtai Meilutytei, palaikau ir stebiu rezultatus. Kadangi šiek tiek nutuokiu, kiek daug toks sekundės ir milisekundės lemia, ką reiškia tie rezultatai, tai suprantu, kokia talentinga yra Rūta. Taip pat domiuosi svarbesnėmis krepšinio ir futbolo varžybomis.
– Vėliau susidomėjimą plaukimu iškeitėte į mados pasaulį?
– Taip, kai buvau 14-15 metų nustojau sportuoti pasukau į mados pasaulį. Man pasisekė, turėjau tinkamus duomenis, buvau aukšta, liekna, fotogeniška. Mane pastebėjo mados pasaulio žmonės, pasiūlė pabandyti.
Tėvai nelabai palaikė mano sprendimą pasukti į mados pasaulį, jie labiau norėjo, kad sportuočiau, bet sudalyvavau konkurse „Miss Photo Baltic“, laimėjau netikėtai, taip ir prasidėjo mano fotomodelio karjera.
– Kaip Jus pastebėjo? Tiesiog kažkas priėjo gatvėje?
– Pusseserė Šiauliuose lankė grožio mokyklą ir aš atvažiuodavau į tą mokyklą pasižiūrėti, kaip jai sekasi. Tos mokyklos vadovė ir pastebėjo mane. Ji pasiūlė man prisijungti ir išbandyti save.
Konkurse „Miss Photo Baltic“ dalyvavau būdama 16 metų. Labai nustebau, kai sužinojau, kad jį laimėjau. Paskui jau pasipylė darbo pasiūlymai. Teko padirbėti Milane, Londone, Paryžiuje.
– Kaip sekėsi dirbti modeliu? Juk buvote tokia jauna?
– Geras buvo laikas, bet tuo pačiu ir nelengvas. Buvau jauna, dažnai tekdavo leisti laiką tarp nepažįstamų žmonių, keliauti. Man tai nebuvo paprasta, nes aš labiau mėgstu uždaresnį, sėslesnį gyvenimą.
Pačios fotosesijos taip pat nebuvo lengvas darbas. Mes dažniausiai matome tik rezultatą, gražias nuotraukas, bet iki to yra ilgas kelias. Tenka dalyvauti atrankose, varžytis su šimtais merginų. Visų pirma dar reikėdavo rasti tas vietas, kur vykdavo atrankos, svetimame mieste blaškytis su žemėlapiu.
Be to, atrankose ne visada pakakdavo tik parodyti nuotraukas. Dažnai merginas nužiūrinėja, o jei kas netinka, pavyzdžiui, per kreivos rankos ar panašiai, tuomet jau kviečiasi kitą. Taip jaunam žmogui lengva įvaryti kompleksų. Kartais per fotosesijas būdavo labai šalta, per mados šou kartais netikdavo batai, sakydavo: jei tu nepaeini, mes imsime kitą merginą.
– Kaip Jūs reagavote tokį spaudimą?
– Nesiklostė man modelio darbas taip jau lengvai. Bręsdama, būdama maždaug 20 metų šiek tiek priaugdavau svorio ir podiumui nebetikdavau. Turbūt uždrautas vaisius yra skaniausias, taip ir man, kai negalėdavau valgyti ko noriu, dar labiau norėdavau.
Teko save varžyti, kontroliuoti ir sportuoti. Kai tik atsipalaiduodavau ir daugiau sau leisdavau, agentai tuoj vėl liepdavo susiimti. Sakė, kad turiu perspektyvų, galiu turėti sėkmingą karjerą. Visokių būdavo dienų. Kartais ir visą dieną nieko nevalgydavau, gerai, kad nesusirgau anoreksija arba bulimija, nors nemažai merginų to neišvengdavo.
– Kiek ilgai dirbote modeliu?
– Mano modelio karjera vystėsi su pertraukomis. Būdavo, kad ir metus nieko nedarydavau toje srityje. Nuo 25 metų podiumas iš viso buvo pamirštas, tuomet daugiau filmuodavausi reklamose, būdavo įvairių: skalbimo miltelių, dantų pastos, alaus ir kt. reklamos.
Lietuvoje Individualios psichologijos institute studijavau psichologiją, taip tekėjo gyvenimas, galvojau, kur save pakreipti, pasukti. Kai jau artėjau link trisdešimties planavome su drauge išvykti į Ameriką mokytis ir galbūt padirbėti reklamos srityje, pasifilmuoti ar pasifotografuoti, nes Amerikoje nėra tokio jaunystės kulto, kaip Europoje ir nereikalauja būti labai lieknoms. Mano draugė modelis Giedrė Rusytė kaip tik buvo išvykusi į Ameriką, tad ir mes galvojome. Bet gyvenimas pasisuko taip, kad susipažinau su Antanu ir visi planai pasikeitė.
– Kokia jūsų pažinties su Antanu istorija?
– Susipažinome per bendrus draugus. Su draugėmis šventėme mano trisdešimtąjį gimtadienį, o Antanas taip pat buvo su savo kompanija. Taip gavosi, kad visi susibūrėme į vieną ratą, nes mano draugė pažinojo Antano draugą, jis pasiūlė prisijungti. Pradėjome bandrauti su Antanu, pokalbis klostėsi labai natūraliai ir lengvai. Pajutau, kad esame panašūs, sutampa mūsų požiūriai į tam tikrus dalykus.
Bet ne iš karto po to vakaro pradėjome bendrauti. Pasikeitėme kontaktais, Antanas pakvietė mane vakarienės kitą vakarą, bet aš atsisakiau. Tačiau atsitiktinumų dėka po kurio laiko vėl susitikome, pabendravome, bet tik tiek. Po kurio laiko vėl atsitiktinai susitikom ir tada Antanas jau pasakė: vis susitinkame, eikime pagaliau vakarienės.
Pavakarieniavome, viskas buvo labai paprasta, nuoširdu, apėmė jausmas, kad labai tinkame vienas kitam.
Niekada skubiai ir greitai nesiveržiu į santykius ir apskritai gyvenime truputį atsargiau žmones prisileidžiu. Ir šiuo atveju neskubėjau.
Per vakarienę pasakiau Antanui, kad su drauge išvykstame atostogų į Tailandą. Jis taip pat panoro prisijungti ir aš sutikau. Jis pasiūlė dar aplankyti ir Balį. Taip ir susiklostė, kad iš karto mūsų santykiai ir pradėjo vystytis. Juk kelionėje labai gerai pamatai, ar žmogus tinka, ar ne. Mums tiko viskas: tai ką norėjome pamatyti, kaip norėjome leisti laiką, visas ritmas.
– Į Lietuvą jau grįžote kaip pora?
– Taip. Tuomet sekė kelionė į Australiją. Antanas kasmet žiemomis važiuoja keliems mėnesiams į Australiją, jis turi ten draugų, tai pat darbo reikalų, nes yra augęs ten, o aš važiavau palankyti tą šalį kartu su juo.
– Ar kai susipažinote, žinojote, kad jis yra vienas turtingiausių Lietuvos žmonių?
– Ne, Lietuvoje tuo metu jis dar nebuvo labai žinomas. Jis jau rėmė Lietuvos krepšinį, bet nebuvo matomas spaudoje. Pokerio pasaulyje jis yra žvaigždė, bet pokeriu aš visiškai nesidomėjau. Draugė kitą dieną sakė, kad Antanas jai kažkur matytas, bet nežinojome kur.
– Kuo Antanas Jus patraukė? Kokios jo savybės Jus žavi?
– Jis yra labai paprastas žmogus, nuoširdus. Kai susipažinome, man jis patiko tuo, kad nesistengė įsiteikti, vaidinti, žarstyti komplimentų, kad suviliotų. Viskas vyko natūraliai. Jis man pasirodė labai rūpestingas, pažinties vakarą labai gražiai man, kaip moteriai, asistavo. O toliau tiesiog pajutome, kad tinkame vienas kitam. Abu mėgstame daug vaikščioti. Aš anksčiau mėgdavau vaikščiojau paupiu, nueidavau po 5 kilometrus. Paskui išsiaiškinome, kad ir Antanas mėgsta vaikščioti su šunimis. Abu mėgstame skaityti.
– Kaip Antanas Jums pasipiršo?
– Priklaupimo ir žiedo įteikimo nebuvo. Tiesiog kurį laiką jau kalbėjomės apie šeimą, kad mums labai gera kartu. Antanas sakė, kad visada norėjo tokios moters šalia. Pakalbėjom, kad reikia padaryti šventę. Jis pasakė, kad pati galiu išsirinkti žiedą kokio tik noriu, jis tik nutarė sužadėtuves atšvęsti per mano gimtadienį. Kai susirinko giminės ir draugai, jis atsistojo ir oficialiai užmovė man žiedą.
– Ar palaikėte Antano sprendimą pasukti į politiką?
– Tiesą sakant, nepalaikiau, klausiau, kam jam to reikia. Man atrodė, kad Lietuvos politikoje labai daug apkalbų, intrigų, negražių dalykų. Bet paskui pagalvojau, kad gyventi vien sau, vien užsiimti verslu nėra daug prasmės, geriau išbandyti kažką kita gyvenime, pasiekti dar daugiau, kaip sako pats Antanas, kažkiek prisidėti prie žmonių gerovės, daugiau nuveikti dėl šalies. Tai yra didesnė prasmė.
Matau, kad jam sekasi politikoje, jis labai mėgsta žmonės, yra labai didelis Lietuvos patriotas, labai aktyvus.
– Kas pasikeitė Antanui tapus Europos Parlamento nariu?
– Pasikeitė gyvenamoji vieta, teko persikelti gyventi į Briuselį. Ir šiaip gyvenime įvyko didelių permainų, gimė sūnus. Ateitį siejame su Lietuva, tad į gyvenimą Briuselyje žiūrime kaip į laikiną etapą.
Briuselyje jaukiai įsikūrėme. Parlamente Antano darbas baigiasi penktą valandą ir jis grįžta namo. Prieš tai darbai užtrukdavo ir visą dieną. Gyvename paprastą šeimyninį gyvenimą.
– Šių metų sausį jums gimė sūnus.
– Taip. Kai neturi vaikų, net nenutuoki, kaip smarkiai pasikeis gyvenimas jiems gimus. Laiko sau nelieka visiškai. Dabar keliamės labai anksti, Antanas rugpjūtį, kol nėra darbų, išvažiuoja su vežimėliu pasivaikščioti kokią valandą, tuomet spėju nueiti į dušą, pasitvarkyti.
Mūsų vaikas ramus, labai daug šypsosi, tik nenori laiko veltui švaistyti ir daug nemiega.
– Kokie Jūsų pomėgiai? Ką veikiate laisvalaikiu?
– To laisvalaikio nedaug dabar lieka, bet mėgstu plaukioti, skaityti psichologines filosofines knygas, vaikščioti, labai mėgstu gyvūnus, šunis. Per daug nedalyvauju viešame gyvenime, neturiu net savo „Facebook“ paskyros.
– Atrodote labai rami moteris, o Antanas – tikras gyvsidabris. Kokia Jūsų šeimos laimės paslaptis?
– Taip ir yra, dėl to vienas kitam ir tinkame. Aš kartais jį nuraminu, kai kur jis mane paspartina, paskatina veikti greičiau. Šeimoje esame ramūs abu. Aš mėgstu viską daryti ramiai, apgalvojant, o jis viską mėgsta daryti greičiau. Kartais būna koks reikalas, aš sakau: gerai, rytoj paskambinsiu, paklausiu ar panašiai. O jis man sako: kodėl rytoj? Dabar!
Kartais tai iš tikrųjų išeina į naudą ir net pati stebiuosi, kodėl atidėliojau.