- Dabar vaikus sunku kuo nors sudominti, tačiau laida „Gustavo enciklopedija“ ir toliau vaikų laidų populiarumo viršūnėje. Kaip pavyksta išlaikyti tokius aukštus reitingus?
Tai tik dėl to, kad laida nuolatos keitėsi ir į gerąją pusę. Per daugiau kaip trylika metų būta įvairių pasikeitimų. Iš pradžių labai sunku buvo įtikinti auditoriją, kodėl ši laida verta dėmesio. Teko galvoti, kaip ją surežisuoti, kad ji kuo nors išsiskirtų. Vis ieškodavome naujų personažų, temų, formų. Vėliau startavo naujos technologijos, kurios mums atvėrė dar daugiau galimybių – plėtėsi erdvės, fonai, dar daugiau personažų, dainos, vaidyba ir taip toliau. Kuo didesnis įdirbis, tuo darėsi lengviau dirbti. Laidoje stengiausi kurti pasaulį, kuriame norėtųsi gyventi, tiesa, tokio galbūt nėra. Tikriausiai visa tai ir padėjo išlaikyti vaikų dėmesį bei juos sudominti.
- Šiuolaikinė vaikų animacija persismelkusi agresija, suaugusiųjų pasaulio grimasomis. Kaip manote, kodėl animatoriai suka būtent tokiu keliu?
Dabar nelabai kam rūpi, ko reikia vaikams. Jeigu taip būtų, viskas daug kainuotų. Tai jau globalinė problema. Dabartinė animacija yra pigi. Nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad ji agresyvi, tačiau, kad nėra kokybiška, neugdo vaikų supratimo – taip. Sukurti gerą animaciją, pirmiausia reikia talentingų žmonių, tada tam tikrų sąlygų, o čia jau prasideda nepigūs reikalai.
- Jūsų šeimoje – ne vienas mokslininkas. Ar tai turėjo reikšmės laidos moksliniam atspalviui?
Galbūt ir turėjo reikšmės, tačiau tikrai nežymiai. Mano brolis Rimantas yra universiteto biologijos mokslų profesorius, tėtis taip pat buvo biologas. Laidoje paliečiamos ir kitos mokslo sritys – istorija, geografija, chemija ir t.t. Tai labiau mano iliuzijų, fantazijų pasekmė. Laidos yra labiau pažintinio, švietėjiško nei mokslinio pobūdžio.
- O Jums akademinė karjera nebuvo arti „dūšios“?
Kai baigiau mokyklą (ne itin gerai), iš viso nebuvo aišku, ką veikti. Man sunkiai sekėsi tikslieji dalykai. Taigi apie akademinę karjerą galėjau tik svajoti. Buvau aktyvus kitose srityse – šokau, dainavau, vaidinau, grojau pianinu, piešiau komiksus, vėliau karikatūras. Vaikystėje patiko kurti istorijas, net įsivaizdavau save rašytoju. Tėvai norėjo mane į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą užrašyti, bet supratau, kad visur nesuspėsiu. Taip ir likau nei šen, nei ten. Dar vėliau šį bei tą publikavau žiniasklaidoje, taip „išlindo“ pomėgis rašyti ir pamažu pasukau žurnalistikos keliu.
- Būdamas armijoje išmokote kulinarijos pagrindų, gavote diplomą. Ar darbas virtuvėje labiau buvo kaip priverstinė pareiga ar vis dėlto patiko gaminti?
Niekas manęs neklausė, ar aš noriu. Skyrė į virtuvę ir tiek. Ten buvo mokomasis dalinys ir tuo metu net nežinojau, kur važiuosiu. Atvežė į tuometinį Leningradą arba dabartinį Sankt Peterburgą. Pusę metų vyko mokymai. Vieni buvo paskirti virėjais, kiti – seržantais, dar kiti – vadukais, ryšininkais. O aš patekau į virėjų grupę. Taigi, dirbau virtuvėje, tačiau ten jokio malonumo nejutau, tik tiek, kad galėjau geriau maitintis. Tuo metu maitino tikrai prastai. Sukiodamasis virtuvėje visada pasiimsi didesnį kąsnį.
O kulinarijos rubrika laidoje taip pat atsitiktinė, tačiau sulaukusi ypač daug dėmesio ir įvertinimų. Daug vaikų ją žiūri būtent dėl to.
- Pats esate gurmanas? Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Gurmanas tikrai nesu. Patiekalai patinka įvairūs ir tai priklauso nuo aplinkybių. Kartais man labai skanu šaltibarščiai, žiemą mėgstu valgyti žirnių sriubą su šonkauliukais. Bet kokie nors ypatingi, egzotiški delikatesai manęs nedomina. Tai ne man.
- Pastaruoju metu madinga sveika mityba, žaliavalgystė. Ką apie tai manote Jūs?
Nesureikšminu tokių dalykų, bet nesu linkęs ir kritikuoti. Jeigu žmonės jaučiasi gerai, tegul. O šiaip tai jūs tik pažiūrėkit, kaip mes išmaitiname tokį didelį pasaulį, šešis milijardus žmonių. Ir tai pusė jų badauja. Mes maitinamės visokiais konservantais. Paimkime į rankas bet kokį produktą ir pamatysite, kiek ten visokių konservantų. Bet juk nėra kitos išeities, reikia ką nors daryti. Ir jeigu pardavinėja, vadinasi galima.
- Vienu metu dirbote ne tik televizijoje, bet ir apsaugos darbuotoju. Buvo sunku pragyventi iš darbo televizijoje?
Taip. Ir ne tai, kad sunku, o neįmanoma. Tada tikrai buvo nelengva viską derinti, bet buvau jaunesnis, energingesnis. Kiek jėgų turėjau, tiek ir dirbau. Dabar tokio krūvio tikrai nepavežčiau. Reikia adekvačiai įvertinti savo galimybes. Tačiau šiais laikais jaunoms šeimoms iš viso sunku gyventi, vaikus auginti, dirbti, prasigyventi...