Iki 1926 metų birželio Agatha Christie jau buvo išleidusi šešis iš savo garsiausių kūrinių ir buvo laikoma daug žadančia istorijų apie belgų detektyvą Hercule Poirot autore. Jos detektyvų formulė – pasakoti įvykius įžvalgaus detektyvo pagalbininko žodžiais – priminė sero Arthuro Conano Doyle’io garsiuosius personažus – daktarą Watsoną ir Sherloką Holmesą.
Tuo momentu, kai dingo, A. Christie jau buvo gerai žinoma asmenybė, ir jos dingimas sukėlė intrigą literatūros pasaulyje bei visuomenėje. Kurį laiką šiuo nutikimu domėjosi ir žiniasklaida bei policija. Kol rašytoja buvo dingusi, sensacija, susijusi su šia byla, tik didėjo.
Policija į A. Christie paieškas metė gausias pajėgas: jose dalyvavo maždaug 1 tūkst. policininkų, tarnybiniai šunys ir net lėktuvai, žvalgę teritoriją iš oro, rašoma portale „Historic Mysteries“. Prie A. Christie paieškų buvo prisijungę ir civiliai asmenys, tačiau tik tam, kad sužinotų, jog po vienuolikos dienų rašytoja pati apsireiškė viename viešbutyje Šiaurės Anglijos Harogeito mieste.
Nors A. Christie atrodė visiškai sveika, iš pradžių buvo skelbiama, kad ji yra praradusi atmintį. Vėliau ji pareiškė, kad atmintis sugrįžo, ir iki šių dienų jos gerbėjai spėlioja, kas tai buvo: amnezija, depresija ar kažkas kita, privertę ją dingti iš visuomenės akiračio.
Agatha Christie niekada išsamiai nekalbėjo apie šio įvykio aplinkybes, ir jos dingimas iki šių dienų lieka apgaubtas paslapties. Skaitytojams beliko tenkintis ironija, kad viena garsiausių detektyvų rašytojų pasaulyje pati tapo realaus detektyvo dalimi.
Taigi, kokie faktai buvo žinomi šioje byloje? Ar iš jų galima sudėlioti kokį nors paslaptingo A. Christie dingimo paveikslą?
Poirot verta paslaptis
Lemtingąjį 1926-ųjų gruodžio 3-iosios vakarą A. Christie sėdo į savo „Morris Cowley“ – automobilį, kurį uoliai puoselėjo ir brangino – ir išvyko iš namų, palikusi juose septynmetę dukterį ir auklę. Kitą rytą automobilis buvo rastas už 24 kilometrų nuo namų, stovintis prie užtvindyto kreidos karjero, tačiau rašytojos jame nebuvo. Negana to, nepavyko aptikti nieko, kuo remiantis būtų galima spėlioti, kur ji pradingo.
Tiesa, automobilyje buvo jos drabužiai ir nebegaliojantis vairuotojo pažymėjimas, tačiau jokie ženklai nesufleravo, kur ji pati galėjo būti. Sprendžiant iš vietos – sustojimo prie karjero, piršosi išvada apie savižudybę, bent tą akimirką galbūt galėjusią kirbėti A. Christie mintyse.
Žinia apie rašytojos dingimą kaipmat per laikraščius išplito po pasaulį. Daugelis manė A. Christie tapus nelaimingo atsitikimo auka, kadangi automobilio stabdžiai veikė nepatikimai ir jei ne jį sustabdžiusi tanki gyvatvorė, „Morris Cowley“ neišvengiamai būtų atsidūręs vandenyje.
Policija nutarė, kad A. Christie veikiausiai buvo kur nors netoliese, be to, galbūt net susižeidusi, ir inicijavo paiešką. Praėjus keturioms dienoms visa teritorija jau buvo išieškota, bet kur yra rašytoja, taip ir nepaaiškėjo.
1926-ųjų gruodžio 8-ąją policija nutraukė A. Christie paiešką, kadangi jos svainis pranešė gavęs nuo jos laišką, kuriame informuojama apie kelionę į Jorkšyrą pailsėti ir pasigydyti kažkuriame iš viešbučių.
Neilgai trukus laiškas pradėjo kelti įtarimų, todėl policija nutarė tęsti rašytojos paiešką. Negana to, buvo sumąstyta pasitelkti vieną iš A. Christie gyvūnų augintinių, viliantis, kad galbūt jis sugebės suuosti šeimininkės pėdsakus. Deja, visos įdėtos pastangos pasirodė bergždžios.
Savižudybė ar pabėgimas?
Palaipsniui policija priėjo prie išvados, kad A. Christie galėjo nusižudyti. Žmonės manė, kad ji veikiausiai įšoko į tvenkinį, vadinamą Tyliuoju. Tarp vietos gyventojų sklido gandai, kad tasai tvenkinys neturi dugno. Ieškoti kūno tvenkinyje atrodė bergždžias reikalas. Policija jau ėmė būgštauti, kad apskritai nepavyks jo rasti.
Kadangi ir toliau buvo neaišku, kur dingo A. Christie, žmonės pradėjo regzti dar painesnes ir dar mažiau tikėtinas istorijas: rašytojos dingimą net buvo imta sieti su jos noru pabėgti iš namų, kuriuose, esą, vaidenosi.
Kol truko paieška, niekas A. Christie nematė ir niekas nieko apie ją nežinojo. Visgi netrukus paaiškėjo, kad rašytoja buvo palikusi tris laiškus: vieną – vyrui, kitą – sekretorei ir trečią – svainiui. Būtent trečiasis pateko į policijos rankas, o A. Christie sutuoktinis niekada taip ir neatskleidė, ką žmona buvo jam parašiusi.
Taigi, trečiojo laiško turinys bent iš dalies panėšėjo į A. Christie veiksmų paaiškinimą. Reikalas tas, kad rašytojos vyras, pulkininkas Archibaldas Christie, prieš keturis mėnesius buvo pareikalavęs skyrybų, kadangi, kaip pats prisipažino, pamilo kitą moterį. Tai gal rašytoja mėgino bėgti nuo apėmusios širdgėlos? Gal nė pati nežinojo, kur vyksta ir apskirtai ką daro?
Nors savižudybės versija nebuvo atmesta, daugelis detektyvų laikėsi nuomonės, kad A. Christie tebebuvo gyva, be to, buvo apsistojusi netoli nuo tos vietos, kurioje buvo rastas jos automobilis. Rašytojos sekretorius iš viso atsisakė tikėti savižudybės versija, kadangi jam adresuotame laiške buvo išdėstytos tolesnio darbo instrukcijos ir ateities planai.
1926-ųjų gruodžio 13-ąją buvo dar kartą pradėtos masinės A. Christie paieškos. Jose dalyvavo maždaug 15 tūkst. paprastų civilių ir policijos pareigūnų su šešetu šunų pėdsekių. Remiantis policijos iškelta hipoteze, A. Christie galėjo visą laiką prabūti Londone.
Atsakant į klausimą, kodėl niekas jos nepastebėjo, buvo mėginama aiškinti, esą rašytoja buvo persirengusi vyriškais drabužiais – juk būtent taip yra maskavęsi ir jos romanų personažai. Visos pasiūlytos versijos neabejotinai rodo, kad keistąjį A. Christie dingimą žmonės norėjo sieti su mįslingų vingių kupina istorija, kadangi tik tokia, esą, galėjo tikti mįslingų siužetų kūrėjai.
Keista istorijos pabaiga
Kai ir policija, ir detektyvai beveik įtikėjo, kad A. Christie visiems laikams paliko namus, rašytoja netikėtai atsirado. Ji, pasirodo, tikrai buvo apsistojusi Jorkšyre esančiame viešbutyje (kaip buvo informavusi svainiui skirtame laiške), tik užsiregistravo ne savo pavardė, o kaip Tressa Neele.
Netruko paaiškėti, kad rašytoja buvo praradusi atmintį ir kaip tik dėl to užsiregistravo svetimu vardu. Nors A. Christie vyras neigė žinąs, kas tokia yra toji Tressa, moteris, kurią jis ketino vesti, buvo Nancy Neele. Ar ne per daug sutapimų?
Atsiradusią žmoną pulkininkas parsigabeno namo. Rašytojos elgesys su vyru buvo pabrėžtinai atšiaurus ir tai bylojo apie tarp judviejų tvyrojusią įtampą.
Žinoma, kyla klausimas, ar A. Christie iš tiesų prarado atmintį, ar tik apsimetė, kad taip nutiko, nes nenorėjo viešinti asmeninių nuoskaudų? Labai tikėtina, kad atminties rašytoja neprarado. Kur kas logiškiau manyti, kad ją buvo užvaldęs liūdesys ir apmaudas dėl vyro romano su tąja Nancy Neele.
Tikėtina, kad iš namų A. Christie pabėgo tikėdamasi atsidurti kuo toliau nuo savo vyro ir pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Praėjus penkiolikai mėnesių po A. Christie atsiradimo ji pati įteikė teismui skyrybų prašymą. Jis buvo patenkintas ir kai tai įvyko pulkininkas Archibaldas Christie vedė Nancy Neele. 1930-aisiais A. Christie ištekėjo antrą kartą.
Ką ji buvo sumąsčiusi?
Iki pat šių dienų istorikai nesutaria, kur buvo ir ką veikė detektyvų meistrė A. Christie per tas 11 dienų. Kadangi atmintį rašytoja atgavo, visiška amnezija jos, dėkui Dievui, neištiko.
Apie 1926-ųjų gruodžio įvykį A. Christie buvo užsiminusi tiktai kelis kartus, tačiau kassyk, kai apie jį prabildavo, sakydavo, kad tuo metu jos nervai buvo klaikiai pertempti ir to priežastis – byranti santuoka. Veikiausiai ji iš tiesų norėjo pabėgti kuo toliau nuo skaudinančios realybės – į tokią vietą, kur niekas jos nepažinotų.
Rašytoja prisipažino, kad išvažiavo automobiliu, o prie karjero atsidūrė galvodama apie savižudybę, bet bevažiuojant automobilis į kažką atsitrenkė ir jam staiga sustojus ji susitrenkė galvą.
Kai tai įvyko, anot A. Christie, ji pamiršo, kas tokia yra. Būtina pripažinti, kad traumos ir streso nulemta dalinė amnezija – netgi labai tikėtinas visa ko paaiškinimas.
Bet ar rašytoja tikrai pamiršo viską, kas buvo atsitikę? Jeigu ketino nusižudyti, kodėl tada laiške nurodė keliaujanti į kitą miestą pailsėti, kaip, beje, ir padarė? Galbūt tiesiog norėjo atsikvėpti nuo namuose tvyrojusios įtampos? O galbūt tikrosios priežastys dar sudėtingesnės ir painesnės?
Kad ir kaip būtų, garsioji detektyvų rašytoja akivaizdžiai nebuvo linkusi pateikti publikai šio epizodo išaiškinimo.