25-erių metų mergina studijuoja, dirba, tačiau tuo pačiu aukoja savo miegą ir pinigus vien tam, kad realybe paverstų seną aistrą ir pasidalintų ja su visais. Ta aistra – maisto gaminimas.
„Kai pradėjau tai daryti, patapau laimingesnė 300 proc. Aš tai darau, nes man patinka. Aš myliu šitą hobį, tai mano gyvenimo arkliukas“, – tikina K. Krasnickaitė.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.
Bando prisijaukinti Vilnių
Studijuoti mergina išvyko į Kauną, Vytauto Didžiojo universitetą, kur pasirinko viešosios komunikacijos mokslus.
„Studijuoti buvo verta. Aš į universitetą žiūriu kitomis akimis, niekada nebuvau iš tų, kurie plėšosi dėl pažymio. Man universitetas davė bendrą patirtį, bendras žinias.
Universitetas labai mane išugdė. Bakalauras man patiko, tik blogybė buvo tame, kad mūsų, pačių studentų, buvo labai daug. Buvo labai mažai intymesnio bendravimo su dėstytojais, nelabai daug grįžtamojo ryšio“, – studijų metus prisimena K. Krasnickaitė.
Tiesa, ji dar ir šiandien – studentė tame pačiame universitete ir jau greit planuoja turėti rankose magistro diplomą. Vis dėlto Kauną ji jau paliko ir šių metų pradžioje persikėlė į sostinę.
„Mane labai senai žavėjo Vilnius, atrodė ir dangus čia aukštesnis, ir galimybės daug didesnės. Dar bandau prisijaukinti šį miestą, kol kas pirmi mėnesiai sekasi puikiai, man patinka čia būti“, – pasakoja mergina.
„Be to, abejos mano studijos, tiek bakalauras, tiek magistras labai pravarčios kuriant ir galvojant apie verslą. Pagrindai labai svarbu. Man neužtektų studijuoti kulinarijos, reikia turėti ir kitokių žinių, prekės ženklo vystymo, komunikacijos, marketingo“, – atskleidžia mergina.
Gamina nuo mažens
K. Krasnickaitė pasakoja, kad maistą gaminti pradėjo nuo mažens, o kada tiksliai, pati negali prisiminti. Potraukis gaminti maistą jos genuose – tuo mėgavosi ir jos mama bei močiutė.
„Jei vyksta šventės, pas mus niekada nebus paprastai, su keliais patiekalais. Visada būna kažkas tokio wow. Ieškom kažko naujo. Meilę maistui neabejotinai įskiepijo mano mama.
Tačiau vien maisto gaminimo pašnekovei buvo maža, ji visą laiką svajojo, kaip galima būtų sukurti kažką naujo ir dar nematyto.
„Visą laiką ieškojau savęs. Galvojau, kas man labiau patinka. Vienu laikotarpiu buvau apsistojusi ties desertais, perėjau prie, kas labai populiaru dabar, vieno kąsnio užkandžių.
Suartina šeimą
Pašnekovė pasakoja pusryčių idėją pasirinkusi, nes ji gyvena atskirai nuo savo šeimos, kurie likę Alytuje.
„Tie pusryčiai yra stebuklingas dienos laikas, kai visa šeima būna kartu. Todėl apsistojau ties pusryčiais ir pradėjau juos gaminti.
Pusryčius dažniausiai darau savaitgaliais, nes tomis dienomis grįžtu pas mamą į Alytų, nes man namuose yra geriausia aura, geriausia atmosfera.
Ir mano pagrindinė idėja yra ta, kad pusryčiams sušaukiu visą šeimą. Mes prie pusryčių stalo šnekamės, planuojamės, ką veiksime, visą laiką aptarinėjame“, – sako K. Krasnickaitė.
Pagamintų išskirtinių pusryčių nuotraukomis ji dalinasi socialiniame tinkle „Facebook“. Pašnekovė teigia, kad jos pagrindinis tikslas yra ne padaryti sudėtingą patiekalą, o tiesiog įdomiai pateikti paprastus pusryčius.
Pašnekovė priduria, kad pusryčius daro ne tik savaitgaliai, jei pas ją nakvoja draugės arba sesė, jas taip pat mielai palepina ir negaili savo laiko.
Pagaminti pusryčius K. Krasnickaitė užtrunka mažiausiai valandą, o jei idėją sudėtingesnė – ir daugiau nei tris. Todėl savaitgaliais lovoje ji nesivarto ir keliasi anksti ryte, kad pabudusi šeima jau rastų ant stalo paruoštą maistą.
Kainuoja nemažai
Mergina pasakoja, kad iš savo idėjos kol kas pinigų neužsidirba, o atvirkščiai, barista vienoje kavinėje dirbanti K. Krasnickaitė tam aukoja nemažą dalį savo atlyginimo.
Pašnekovė sako nežinanti, ar kada nors jai pavyks užsidirbti iš savo hobio. Jei idėja pasiteisins, ji galvoja leisti savo knygą, o vėliau ir atidaryti pusryčių užkandinę.
„Pavyzdžiui, aš planuoju pusryčius daryti penktadienį ryte, nes važiuosiu pas sesę. Tai ruoštis man yra pats didžiausias kaifas. Sėdžiu apsikrovus, tikrąją to žodžio prasme, knygomis, kurių turiu šimtus, naršau po tinklaraščius ar socialinius tinklus, aš valgau akimis vizualinę medžiagą ir tiesiog dėliojuosi, susigalvoju, ką man pagaminti.
Man retai pavyksta ekspromtu paimti ir kažką padaryti. Visą laiką planuoju, labai smulkmeniškai, iki visų smulkių detalių. Idėjos gimsta visur. Kai važiuoju autobusu, darbe sėdėdama susigalvoju visko“, – pasakoja mergina.
„Esu labai laiminga, kai man sako, wow, kaip tu sugalvoji, kaip smagu. Kai kiekvieną rytą įkeliu tą nuotrauką, man labai faina, kai kas nors komentuoja, rašo, kad gražu, įdomu“, – sako K. Krasnickaitė.
Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!