Tą įrodo kolegoms skirtos, įrėmintos nuotraukos, paveikslėliai iš Paryžiaus, primenantys kelionės įspūdžius.
Tylėjimo įžadai
Jau dvidešimt metų įvairius renginius organizuojanti žavinga moteris iš karto nuteikia, kad pokalbio metu nebus atskleisti žmonių, kuriems buvo skirta šventė, vardai.
„Dažnai, kaip kunigai, duodame tylėjimo įžadus. Kartais mano kolektyvas nežino, su kokiu klientu dirbsime, žino detales, kurias turi padaryti. Matyt, turėjau labai skaudžią pamoką, kurią gerai išmokau“, - savo poziciją išreiškė moteris.
K.Kaikarienė Posh.lt atskleidė, kad savaitgalis Prancūzijoje su iš anksto suorganizuota programa buvo skirtas trisdešimties metų jubiliejų švenčiančiai moteriai. Prieš keletą metų iš savo žmonos sulaukęs panašios staigmenos, vyras nusprendė, iškrėsti pokštą ir jai.
Ambuazo pilyje išsipildė svajonė
Šventė įvyko Prancūzijos Luaro slėnyje, kur, pasak Kristinos, stūkso gražiausios Prancūzijos pilys, savo grožiu drąsiai konkuruojančios su viso pasaulio pilimis. Ambuazo pilį Kristina nusižiūrėjo pirmą kartą atvykusi į Prancūziją.
„Nepaprastai gražus pilies parkas, šalia – koplyčia, kur palaidotas Leonardas da Vinci - stebuklinga vieta“, - mintimis į Prancūziją sugrįžo pašnekovė.
Kartu su Alexandre‘o Dumas romanais užaugusi moteris pirmą kartą išvydusi šią pilį, pasakė, kad tai – pasaka. Pasvajojusi, kad čia galėtų būti surengta šventė, moteris šiandien drąsiai teigia: „mano svajonės pildosi“.
Renginių organizatorei ši šventė tapo mažu išbandymu. K.Kaikarienę domino ir tai, kad pilis nebuvo pritaikyta šventėms.
Svečiai tapo grafais ir serais
Pasak Kristinos, iš Lietuvos svečiai keliavo autobusu, kiti skrido lėktuvu iš Graikijos, Londono. Tiesa, vakaro karalienė iki paskutinės minutės šventai tikėjo, kad ji į Paryžių skrenda loterijoje išlošusi bilietus.
Porai atvykus į viešbutį, jų laukė senoviniai drabužiai, šampanas ir kvietimas apsilankyti Ambuazo pilyje, kur vyks kažkoks vakaras.
„Įėjus į vieną iš pilies menių, su akustinėmis gitaromis fantastiškai užgrojo Vladas Kovaliovas su Aurelijumi Globiu, - džiaugsmingai prisiminė K.Kaikarienė. - Jeigu aš bandžiau ryti ašaras, kad nesimatytų, įsivaizduoju, kas turėjo būti žmogui, kuris to nesitikėjo ir nežinojo. Įėjus į salę ji pamatė visus savo bičiulius, kurie suvažiavo, suskrido iš viso pasaulio. Šventė buvo labai jaudinanti ir graži“.
Pašnekovė ypatingai džiaugėsi vaizduotei ir žaidimams lengvai pasiduodančiais svečiais: „Visi vyrai tempėsi pėdkelnes, dėjosi perukus. Buvo tikras grafų balius. Kol svečiai važiavo iš Lietuvos, visi buvo įšventinti kas į grafus, kas į serus. Greitai visi net Lietuvą pasidalino, žemes išsistumdė“. Dar kelias puikias dienas Prancūzijoje praleidę svečiai degustavo vynus, aplankė Paryžių, kur jiems buvo suorganizuota kelionė po visas žymiausias miesto vietas: Lotynų kvartalą, vakarienę, plaukiant laivu Senos upe.
Prancūzų profesionalais nepasikliovė
Pirmąjį renginį užsienyje įgyvendinusi K.Kaikarienė prisipažino, kad organizaciniai darbai užtruko apie du mėnesius. Vienas iš svarbiausių darbų buvo ne tik surasti tinkamą pilį, bet ir ją išnuomoti.
„Turėjau tikslą, todėl nuvažiavau į Prancūziją ieškoti pilių. Ji turėjo atitikti mano įsivaizduojamus reikalavimus“, - kalbėjo pašnekovė.
Nors K.Kaikarienei daug kas žadėjo padėti – ir prancūzas kalbantis lietuviškai, ir kiti žmonės, tačiau moteriai teko, kaip ji pati sako, eiti tiesiai pas pilies vadybininkus su posakiu „blogiau negu išmes, nebus“. Tą patį vakarą renginių planuotojai pavyko pasirašyti sutartį.
Į Prancūziją keliavo ir visas aptarnaujantis personalas.
„Kalbos barjeras vis tiek nėra taip lengvai nugalimas, jeigu ten pats negyveni. Humoras, tradicijos, galų gale muzika – ką mes paniūniuojam, padainuojam girdėdami... - tikino pašnekovė. - Pagalvojau, gali būti, kad jie pasiūlys kažką kito ir aš negalėsiu ginčytis vakaro metu. O nevaldyti situacijos aš labai nemėgstu“.
Svečiai nori dalyvauti
Dvidešimties metų švenčių, vestuvių, vakarėlių, banketų, pristatymų ir kitų progų planavimo srityje patirtį turinti K.Kaikarienė prisipažino, kad šiais laikais kiekviena šventė iš anksto nėra nuspėjama, todėl kruopščiai planuojama.
„Sovietiniais laikais viskas buvo aišku – kaip pirmą patiekalą reikia duoti silkę su grybais, antrą – kažkokį kitą, karštų vieną ar du, tokie tai muzikantai - nes taip buvo pas Onutę, Birutę, o šventė turi baigtis visišku nusigėrimu. Tada buvo visiems viskas aišku“, - senus laikus prisiminė Kristina.
Dabar, pasak pašnekovės, žmonės nori ne tik atsisėsti prie stalo, daug išgerti ar pavalgyti. Jie nori renginio ir reginio, kuriame patys galėtų dalyvauti.
„Aš noriu, kad tiek atlikėjai, tiek vedėjai, tiek svečiai dalyvautų šventėje. Kad žmonės dirbtų ne pagal valandas - muzikantai sugroja, nulenkia galvas ir dingsta. Sudėtingiau parinkti tokią muziką, kuri veiktų aplinkinius“.
Dar viena iš surengtų staigmenų Paryžiuje buvo įgyvendinta prie Noterdamo katedros.
„Visiems buvo išdalinti žodžiai, gitaromis grojo Vladas su Auriumi ir visi dainavo Kupriaus ariją“, - džiaugėsi pašnekovė. - Aš mačiau, su kokiu fainu pavydu žiūrėjo milijonai žmonių, kaip jie stebėjo, klausė, kaip jie lindo į mūsų lapelius – ką mes turime rankoje... Tai ir yra dalyvavimas... Vieta, laikas ir aplinkybės, matyt, turi sudėti į vieną, kad žmonės nuo to galėtų kaifuoti“.
Tiesa, staigmenos, pasak K.Kaikarienės, taip pat būna suplanuotos: „Tada, kai svečiai nejaučia vadovaujančios rankos, ji būna pavykusi“.
Tenka keisti konservatyvų požiūrį
K.Kaikarienė teigia, kad jai lengviausia dirbti su atvirą požiūrį turinčiais žmonėmis, kurie negalvoja, o ką pasakys teta ar dėdė. Labai dažnai moteris bando jį pakeisti: „Sunku, kai žmonės kompleksuoti ir bijo padaryti kitaip, nei matė prieš metus, dešimt ar penkiolika“.
Planuotoja taip pat atsargiai žvelgia į klientus, kurie galvoja, kad svarbiausia – dideli pinigai ir neleidžia savęs šokdinti. Vieni nori, kad šventė būtų „šūstresnė“, nei pas kažką buvo, kiti – kad dėl jų būtų atidėti kiti planai.
„Tada aiškini, mielieji, honoraras šiai dienai nėra didelis, tačiau su tais klientais sutariau prieš metus ir aš dirbsiu šitoje šventėje, o ne jūsų“, - vieną atvejį prisiminė pašnekovė. - Nesvarbu, kad mokėsite tris, penkis ar penkiolika kartų daugiau. Aš savęs neperlaušiu ir nei vieno kliento neapgausiu, neišduosiu, nes Lietuvytė yra tokia mažulytė, nenoriu jaustis šlykščiai“.
K.Kaikarienei tenka atsisveikinti ir su klientais, su kuriais neranda bendros kalbos. „Aš nepadarysiu sprogdinimų po langais, gaisro. Šis šou ne man. Greičiau koks angeliukas nusileis ar mažytė balerina sušoks, negu bus triukšminga ir drastiška“.
Geriausias poilsis – knyga
Norėdama pailsėti ir atitrūkti nuo darbų, moteris į rankas ima knygą. Nors K.Kaikarienei patinka ir detektyvai, ir meilės romanai, ir filosofijos veikalai, kurie, kaip ji sako, suveikia kaip „delete“ programa, ji mieliausiai renkasi vieną - Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“.
„Skaitau ją nuo vaikystės ir kiekvieną kartą atrandu kažką nauja“, - atviravo švenčių planuotoja.
K.Kaikarienė prisipažino serganti profesine liga – moteris negali atsipalaiduoti šventėje, jeigu mato, kad vyksta kokie nors nesklandumai: „Ne dėl to, kad esi protingesnė, bet matai vieną paprastą dalyką – stovi padavėjai ir krapšto nosį. Čia peleninė pilna, čia lėkštė palikta, ten servetėlė suglamžyta guli“.
Savo darbą mylinti moteris teigia, kad geriausias įvertinimas nėra padėka po renginio.
„Tai labiau emociniai dalykai... Kai tau skambina ir sako, žinai, aš dar gyvenu tuo arba, kad tai buvo pasaka, stebuklas..., supranti, kad po kruopytę iš visų mūsų ir susideda tas stebuklas. Tuomet pasakau - palaukite dar savaitė, ir iš visų svečių kaip karoliukai susivers prisiminimai“, - gražiausiomis akimirkomis dalinosi K.Kaikarienė.