Viena jų – Kretingos miesto senbuvio Edmundo Giedrimo, kurio tėvas Pranas Giedrimas (gim. 1905 m.) ilgą laiką buvo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945 m.) asmeninio lengvojo automobilio vairuotojas, girdėta ir žurnalistės Vitalijos Vitkauskienės 2002 m. bei muziejininkės-kraštotyrininkės Jolantos Klietkutės 2015 m. pagarsinta istorija. Ne veltui sakoma, kad legendos gyvena tol, kol yra gyvi jas menantys žmonės.
Būsimieji Kretingos dvaro (nuo 1875 m.) savininkai: Juozapas Tiškevičius (1835–1891 m.) ir jo žmona Sofija Horvataitė (1839–1919 m.), susituokę 1861 m., prieš pat 1863 metų sukilimą, vengdami suirutės ir carinės valdžios represijų, išvyko laikinai gyventi į Paryžių, kur 1864 m. jiems gimė sūnus Aleksandras. Galvodami apie jo ir būsimų jų šeimos narių auklėjimą bei išsilavinimą, jie susipažino su paryžiete guvernante Marie Fayard, kurią pakvietė atvykti į Lietuvą, nes nuo XVII a. Lenkijoje ir Rusijos imperijoje buvo susiklosčiusi tradicija samdyti guvernantes prancūzes mokyti kilmingųjų vaikus prancūzų kalbos ir gerų visuomenės manierų: teisingos šeimos sampratos, pasirengimo būsimų vaikų auklėjimui, paklusnumo tėvų valiai. Lavinant vaikus, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo kultūrai.
Tiškevičių giminės Trakų Vokės linijos tyrinėtoja istorikė Liliana Narkowicz rašo: „Pagal ano meto auklėjimą buvo reikalaujama visų pirma mokėti elgtis prie svečių, palaikyti pokalbį, mokėti kelias užsienio kalbas, turėti muzikinį išsilavinimą (groti muzikos instrumentu, šokti ir dainuoti) ir mokėti jodinėti.
Prie stalo kartu su tėvais vaikai galėdavo sėsti tik baigę dvyliktuosius metus. Iki to laiko valgydavo su mokytojomis rūmų pirmame aukšte, kur mokydavosi tinkamo elgesio prie stalo, naudotis stalo įrankiais ir sėmėsi žinių apie tai, ko prie stalo negalima daryti. Pavyzdžiui, aptarinėti kitų asmenų privataus gyvenimo ar jų pragyvenimo šaltinių, pajamų. Nuo mažens žinota, kad draugijoje negalima patiekalų imti pakartotinai arba prašyti, kad įdėtų daugiau. Šiokiadieniais vaikai su tėvais matėsi po pietų. Papietavę valgomajame ateidavo į saloną, kur suaugusieji gėrė juodą kavą. Kasdien iš tėvo gaudavo „kanarelę“ – karamelę arba kavoje pamirkyto cukraus gabalėlį. Tai buvo daroma visuose Tiškevičių dvaruose, kaip išlikusi sena giminės tradicija.“
Grafaitė Elena Tiškevičiūtė (apie 1894 m.–?) savo prisiminimuose yra minėjusi, kad ir tėvų namuose mažesniais vaikais rūpinosi lenkų kilmės guvernantė Sholastika Michailovska (1817–1901 m.), vyresniaisiais – M. Fayard. Ji buvo nepaprastai prisirišusi prie Tiškevičių šeimos, mėgo bendrauti, pasakoti įvairias istorijas, dainuoti prancūziškas dainas. Atiduodamos visą save dvarininkų šeimoms bei jų vaikų auklėjimui ir lavinimui, guvernantės dažnai likdavo netekėjusios ir jomis iki pat mirties rūpindavosi jas samdžiusios šeimos.
Savo šeimos nesukūrė ir M. Fayard bei S. Michailovska. M. Fayard mirė 1891 m., būdama 59 metų, o S. Michailovska 1901 m., eidama 84 metus. Išreikšdamas padėką už gerą savo vaikų išauklėjimą bei atsidavimą šeimai, grafas A. Tiškevičius jas abi palaidojo netoli giminės koplyčios bendrame kape. Joms buvo pastatytas akmeninis koplytėlės formos keturkampis postamentas, kuriame iš pietų pusės prancūzų kalba buvo parašyta apie čia palaidotą M. Fayard, iš kitos, šiaurinės pusės, lenkiškai buvo parašyta apie S. Michailovską.
Netrukus postamentą papuošė varinė tuščiavidurė angelo-sargo skulptūra. XX a. pradžioje Lietuvos kapinėse turtingieji žmonės bei jų palikuonys ypatingos pagarbos velioniui atvejais ant kapo pradėjo statyti iš metalo išlietas angelo-sargo skulptūros. Iki tol vyravo akmeniniai kryžiai bei nulaužto medžio kamieną simbolizuojantys paminklai. Bet šios skulptūros dėl savo brangumo, nes tai buvo profesionalių skulptorių autoriniai darbai, kainavo nemažus pinigus, tad jas nupirkti galėdavo tik pakankamai turtingi žmonės. Šiandien ne daug jų rasime ir seniausiose didžiųjų šalies miestų kapinėse. Nenuostabu, kad šalia Tiškevičių šeimos koplyčios – ant aukšto postamento iškilusi angelo-sargo skulptūra, sauganti dviejų čia palaidotų moterų ramybę, netrukus tapo šių Kretingos kapinių simboliu. Meniška skulptūra galėjo būti sukurta ir pagaminta kaimyninėje Rytų Prūsijoje, Lenkijoje ar Latvijoje.
Nepriklausomos Lietuvos laikais šalyje išpopuliarėjus lenkų rašytojos Helenos Mnišek (1878–1943 m.) romanui „Raupsuotoji“, pasakojančiam dramatišką istoriją apie nelaimingą kilmingos giminės atstovo Valdemaro Michorovskio bei nekilmingos merginos Stefutės Rudeckos meilę, pasklido kalbos, kad M. Fayard galėjo būti šio romano herojės prototipu – romane aprašyta tragiška meilės istorija vyko grafų Tiškevičių Kretingos ir Palangos dvaruose. Matyt, pagrindo tam būta, nes šio romano autorė H. Mnišek 1897–1903 m. gyveno grafų Pliaterių dvaruose Žemaitijoje, o Pliateriai dažnai bendraudavo su Tiškevičių šeima, lankydavosi jų dvare Kretingoje ar vasarodavo Palangoje. 1903 m., mirus vyrui, rašytoja su dukterimis grįžo į Lenkiją, kur 1909 m. buvo išleista ši knyga, tapusi viena skaitomiausių ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje.
Ne tik Žemaitijos, bet ir Palangoje atostogaujančios moterys ar merginos, atvykusios iš laikinosios sostinės Kauno, kitų Lietuvos vietovių, stengdavosi aplankyti ir Kretingą, kad įsiamžintų prie jos kapinių gražiausio paminklo – angelo-sargo. Tikėtina, kad tarpukariu šis paminklas buvo tapęs ir savotišku ištikimos meilės simboliu, nes yra išlikusi nuotrauka, kurioje prie šio paminklo tautiniais rūbais pasipuošusi mergina ją dedikuoja jaunam vyrui. Deja, Lietuvą užgriuvusios sovietinė bei nacių okupacijos ir pokario metais prasidėjusi sovietinio režimo kova su katalikų tikėjimo bei šalies nepriklausomybės simboliais, nepasigailėjo ir šios skulptūros. Angelas, kaip religinis simbolis – tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, galėjo tapti ir karingųjų ateistų auka. Šiandien jo buvimą Kretingos senosiose II kapinėse įrodo tik išlikusios nuotraukos, žmonių pasakojimai bei varinės skardos ant postamento menki likučiai.
Kretingos senosios II kapinės su neogotikinio stiliaus pajūrio perlu – architekto Karlo Eduardo Strandmano (1867–1946 m.) suprojektuota Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejumi bei bene gražiausia Lietuvoje lenkų kilmės architekto Juozapo Padlevskio, gyvenusio Sankt Peterburgo mieste, Rusijoje, suprojektuota ir 1913 m. pastatyta kapinių tvora su vartais, – iki šiol reikiamai neįvertintas Lietuvos XX a. pr. architektūros šedevras. Juk tokių stilingų vartų neturi net ir senosios garsios Vilniaus Rasų ar Bernardinų kapinės. Architektas kapinių vartams parinko visiškai skirtingus architektūros stilius. Šiauriniai vartai neogotikiniai, atkartojantys pačios koplyčios stilių ir formas, kai pietiniai – istorizmo stiliaus, vienos angos, susidedantys iš dviejų masyvių stulpų, sujungtu arkine sąrama, viršuje – trijų pakopų laiptuotas frontonas. Vartų viršuje betoninis kryžius ir lotyniškas užrašas – 1913 „Dievas mūsų viltis“, apibūdinantis mirties ir žmonių amžinojo poilsio vietos prasmę bei ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Virš įėjimo vartų anga su niša, skirta skulptūrai. Senieji kretingiškiai yra minėję, kad jų tėvai savo vaikams šioje vietoje liepdavo nusiimti kepurę, tad tikėtina, kad čia galėjo būti ir vieno iš šventųjų skulptūra. Kapinių tvoromis mirusiųjų pasaulis tarsi atskiriamas nuo gyvųjų, ir žmonių sąmonėje ši atskirtis visada turėjo sakralinę prasmę.
Šiandien kapinės – tai svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Jose palaidoti žinomi žmonės, išskirtinės meninės vertės antkapiai, turtingų šeimų koplyčios-mauzoliejai bei skulptūros traukia lankytojus ir turistus. Kapinių turizmas tampa viena jo rūšių, padedantis geriau pažinti lankomą šalį, jos istoriją ir kultūrą. Džiugu, kad tai supranta Kretingos muziejaus vadovybė, siekianti Tiškevičių šeimos koplyčią-mauzoliejų paversti savo muziejaus dalimi, atrestauravus koplyčią bei ten saugotus šios giminės atstovų sarkofagus. Kitas žingsnis, atkuriant ir išsaugant Tiškevičių šeimos palikimą, – gražiausios Kretingos senųjų II kapinių skulptūros legenda apipinto angelo-sargo atkūrimas. Jis galėtų tapti ir pačių kapinių simboliu, kaip Vilniaus Rasų kapinių simboliu yra tapusi nelaisvės pančius sutraukusio angelo-sargo skulptūra, papuošusi vieno iš čia palaidotųjų kapą. Tai leistų atgaivinti ir Kretingos „raupsuotosios“ legendą bei kartu su senosiomis parapijos kapinėmis ir jose išlikusia garsaus XIX a. Žemaitijos mokslininko, botaniko, pamokslininko ir pranciškonų vienuolio, kurį kretingiškiai laiko palaimintuoju, Jurgio Pabrėžos kapo koplyčia bei kitais čia esančiais paminklais, jas pateikti visuomenei kaip istorinį-kultūrinį objektą, galintį lygiuotis į gražiausias ir vertingiausias šalies kapines. Jas būtina įtraukti į miesto turistinius maršrutus, turistams skirtus leidinius su kapinių žemėlapiais. Prie kapinių pastatyti informacinius stendus, kapinių teritorijoje įrengiant nuorodas, suoliukus. Būtini ir kapinių gidai, nes šiuolaikiniai kapinių sampratos pokyčiai nuo šventos ir gerbiamos vietos iki vietos, kur žmogus gali praleisti savo laisvalaikį ir pamąstyti apie savo būties žemėje laiką ir prasmę, yra neišvengiami, o pagarbos rodymas mirusiajam yra tapęs ir visuomenės kultūros dalimi.