Hana – viena iš medicinos mokslų daktaro Jimo B. Tuckerio knygos herojų, kurie papasakojo apie savo ankstesnį gyvenimą. Reinkarnacijos galimybes tyrinėjantis mokslininkas vaikų pasakojimus aprašė knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“.
DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos The New York Times bestseleriu tapusios knygos „Sugrįžimas į gyvenimą“.
Vienas kanadietis man parašė apie savo dukterį. Jis paaiškino nuo pat ankstyvos vaikystės visai nesidomintis ledo rituliu. Tai esą labai nuvylė jo tėvą, kuris buvo aistringas ledo ritulio gerbėjas, troškęs perduoti šią aistrą sūnui. Dėl šio nesutarimo sūnus taip niekada ir nepatyrė tikros tėvo meilės ir jie niekada nesuartėjo.
Suaugęs šis kanadietis tiesiog negalėjo pakęsti ledo ritulio, nes laikė jį daugelio gyvenime patirtų nuoskaudų priežastimi. Sutikęs savo būsimą žmoną, jis pasakė, kad jų santykiai būsią puikūs, jeigu tik ji niekada nekalbėsianti apie ledo ritulį ir nežiūrėsianti jo per televizorių.
Kai jie susituokė, jiems gimė duktė, kurią pavadino Hana. Abu tėvai buvo perdėm rūpestingi, ir kadangi jų darbo grafikai buvo skirtingi – žmona dirbdavo dienomis, o jos vyras turėjo nuosavą verslą ir dirbdavo naktimis – jie niekada neturėjo auklės iki Hanai sukako devyneri, kai ją prižiūrėti ėmėsi senelė.
Kaip ir jos tėvai, mergaitė niekada nedegė susidomėjimu ledo rituliu iki pokalbio, kuris įvyko, kai jai buvo treji. Tądien ji paklausė tėvo, kodėl pas juos daugiau neužeina jos sūnus ir nenusiveda jos į ledo ritulio rungtynes. Tėvas nesuprato, kada jos sūnus tai darė, ir ji paaiškino: „Juk žinai, tėveli, kai buvau pagyvenusi ponia.“
Apie porą mėnesių ji nesiliovė klausinėjusi apie savo sūnų ir atrodė nusiminusi, kad jis neužsuka jos aplankyti. Hana atskleidė daugiau smulkmenų apie savo sūnų. Mergaitė pasakė buvusi liesa ir turėjusi garbanotus rudus plaukus.
Nors Hanos tėvai buvo vegetarai ir niekada nenešiojo odinių drabužių, mergaitė nuolat pasakodavo, kad jos sūnus dėvėdavo odinį lietpaltį, kuris, sprendžiant iš to, kaip ji rodydavo į savo tėvą, turėjęs siekti kelius. Ji teigė sūnų vairavus baltą automobilį, kuris buvo šiek tiek aprūdijęs.
Taip pat dažnai ištardavo žodį „arena“, kuris keldavo jos tėvui nuostabą, nes Hana niekada nebuvo apsilankiusi jokioje arenoje ir jis buvo įsitikinęs, kad niekas niekada iš artimų jai žmonių nebuvo kalbėjęs apie jokią areną.
Vėliau mergaitė liovėsi kalbėjusi apie savo sūnų ir ledo ritulio rungtynes. Kai po kelių mėnesių tėvas vėl pamėgino apie tai su ja pasišnekėti, atrodė, kad ji nieko apie šiuos dalykus neprisimena.
Nors šiuo atveju neįmanoma patvirtinti vaiko teiginių, man jie atrodo ganėtinai nuostabūs. Kas galėtų priversti trejų metų vaiką, ypač tokį, kurio šeimoje niekas nesidomi ledo rituliu, įsivaizduoti esant pagyvenusia moterimi, trokštančia, kad jos sūnus nusivestų ją į ledo ritulio rungtynes?
