Šiuolaikinio pasaulio žemėlapį sudaro arti 200 suverenių valstybių. Tai reiškia, kad egzistuoja tiek unikalių valstybinių vėliavų.
Nepaisant savo išskirtinumo ir individualumo, visos vėliavos yra giminingos. Juk spalvų, kurios naudojamos valstybinei simbolikai, kiekis yra gana menkas ir ribotas. Pavyzdžiui, pažvelkite į Ukrainos ir Švedijos, Rusijos ir Prancūzijos vėliavas: panašumai akivaizdūs, ar ne? Tačiau viena vaivorykštės spalva vėliavų paletėje yra užmiršta ir nenaudojama.
Tarp margaspalvių valstybinių vėliavų jūs nepamatysite violetinės spalvos. Tokios spalvinės diskriminacijos priežastis yra proziška, bet įdomi.
Esmė ta, kad iki pat XIX amžiaus vidurio violetinės spalvos audiniai buvo praktiškai neprieinami. Tais laikais egzistavo tik garsusis purpuras – pigmentas, gaunamas iš jūroje gyvenančių pilvakojų moliuskų – purpurinių mureksų. Tačiau jų gavybos procesas buvo itin brangus – kad išeitų vienas kilogramas pigmento, reikėdavo pagauti 10 tūkst. vargšų moliuskų.
Nieko nuostabaus, kad violetinės spalvos rūbai, arba dar didesnė prabanga – užuolaidos – buvo tik turtuolių prerogatyva. XVI amžiuje Anglijos karalienė Elžbieta I netgi išleido oficialų įsaką, kuriuo violetinę spalvą paskelbė „karališka spalva“ ir uždraudė ne karališkosios šeimos nariams naudoti ją drabužiams ar heraldikai.
Padėtis pasikeitė tik XIX amžiaus viduryje, kai chemikas Williamas Perkinas, o vėliau ir jo kolega Paulis Fridlenderis sugebėjo išgauti brangų dažiklį sintetiniu būdu. Moliuskai buvo išgelbėti, tačiau masinėje gamyboje violetinės spalvos dažai pasirodė tik XX amžiaus pradžioje – kai dauguma šiuolaikinių valstybių jau buvo apsisprendusios dėl savo simbolikos spalvų.
Štai taip violetinė spalva liko už borto. Šiandien ją galima išvysti nebent ant Amazonės papūgos, puošiančios Dominikos Sandraugos vėliavą, krūtinės. Arba ant Eurazijos ekonominės sąjungos vėliavos, kuri, tiesa, egzistuoja tik teoriškai.
