Maždaug tuo metu vieno Vokietijos miesto taryba išleido įsaką: „Kas šokdamas suksis ratu, turi būti suimtas ir sumokėti baudą.“ Jekaterina I uždraudė jį šokti rūmuose. Anglams jis atrodė perdėm juslingas ir amoralus. Net laisvamanis Johannas Wofgangas Goethe yra pasakęs, kad save gerbiančiai moteriai dera šokti valsą tik su savo vyru ar sužadėtiniu.
Bet jau XIX a. viduryje valsą šoko visas pasaulis. Nė vienas šokis nebuvo toks pergalingas ir šokamas su tokiu užsidegimu. Spauda net pranešdavo apie mirties atvejus šokių salėse. Kas nemokėjo šokti valso, buvo pajuoktas.
Kiek per tą laiką pasirodė ir išnyko šokių? O valsas gyvas. Sunku pasakyti, kur slypi jo pasisekimo paslaptis. Gal tai, kad valsas natūraliai sulieja muziką ir judesį. O gal tai, kad kiekvienai šokančiai porai atrodo, kad jie – tik dviese, o aplink juos – didžiulis besisukantis pasaulis. Ir jokio velnio vidury...
Pagal kieno paveikslą sukurta knygų serijos „Millennium“ veikėja Lisbet Salander
Švedų rašytojo Stiego Larssono pasaulinis bestseleris „Millennium“ pasaulyje parduotas daugiau negu 80 mln. tiražu. Viena pagrindinių veikėjų šioje romanų serijoje yra Lisbet Salander – aukščiausio lygio kompiuterių programišė.
Turėjusi sunkią vaikystę mergina yra asociali, sunkiai prisitaiko prie socialinių normų, mažai dėmesio kreipia į savo išvaizdą, yra linkusi į nusikaltimus. Kito pagrindinio herojaus Mikaelio Blumkvisto akimis, Salander kenčia nuo Aspergerio sindromo.
S. Larssono bičiulis Kurdo Baksi yra pasakojęs apie įvykį, kurį būsimasis rašytojas išgyveno būdamas penkiolikmetis. S. Larssonui atsitiktinai teko tapti paauglės, vardu Lisbet, išprievartavimo liudininku. S. Larssonas toje situacijoje negalėjo nieko padėti, todėl tokiu būdu, jo bičiulio nuomone, visa S. Larssono knyga – tai vientisas pratisas šauksmas: „Daugiau niekada!“
Pats S. Larssonas kurdamas šią veikėją sako galvojęs apie Astridos Lindgren Pepę Ilgakojinę ir klausė savęs, kokia ji būtų mūsų laikais jau suaugusi.
Virš savo namų durų Lisbet turi lentelę su užrašu „V. Kulla“, o tai – Pepės Ilgakojinės namų pavadinimo santrumpa. Lietuviškai ji buvo pavadina Vila Vilaite.
Kuo ypatingas romansas „Menu akimirką žavingą“
Du didieji XIX a. rusų menininkai – poetas Aleksandras Puškinas ir kompozitorius Michailas Glinka – ne tik buvo pažįstami, bet ir apžavėjo vienos šeimos moteris. Penkeriais metais vyresnis poetas – motiną, o jaunesnis kompozitorius – dukrą. Bet tai – ne viskas.
A. Puškinas generolienei Anai Petrovnai Kern, su kuria jį siejo ironiškai bičiuliški santykiai, paskyrė eilėraštį „Menu akimirką žavingą“, o M. Glinka, pakylėtas poetiškos, karštos ir dramatiškos meilės generolienės dukrai Jekaterinai Kern, sukūrė tam eilėraščiui muziką – vieną populiariausių ir gražiausių savo romansų.
Pirmasis tai padarė vos susitikęs su generoliene 1825 m., antrasis – 1840 m., kai pažintis su dukra peraugo į meilę. Tuo metu A. Puškino jau treji metai nebebuvo gyvųjų sąraše. O Jekaterina tapo M. Glinkos mūza ir po metų – jų nesantuokinės dukrytės mama.
Nors romansas kalba apie „prisiminimą“ („menu akimirką žavingą“), jis tapo vieninteliu, kurį dainuodamas garsiausias lietuvių tenoras Virgilijus Noreika du kartus iš eilės užmiršo žodžius ir turėjo du kartus pradėti iš pradžių. Nei po to, nei iki to dainininko biografijoje to nėra buvę. Belieka pridurti, kad tai nutiko 1973 m. pavasarį koncerte Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), scenoje, kuri šiandien žinoma, kaip Michailo Glinkos vardo filharmonijos salė.