Artimiesiems gyvenimas su Šuriku buvo tikras pragaras: aktorių kamavo keisčiausios fobijos, privedusios prie tragedijos

Vieno vaidmens aktorius. Taip kartais vadinamas Aleksandras Demjanenka, išgarsėjęs komedijų meistro Leonido Gaidajaus filmuose „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ (1965 m.), „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“ (1966 m.), „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (1973 m.). Tačiau aktorius visą gyvenimą nekentė savo garsiojo personažo ir buvo visiška jo priešingybė. O jį kamavusios fobijos pragaru pavertė ne tik jo paties, bet ir artimųjų gyvenimą.

Aš nesu Šurikas!

Šurikas filmuose buvo vaizduojamas kaip bebaimis intelektualas. Jis niekada nebuvo pripažintas gražuolis, bet visada buvo superžvaigždė, turinti daugiamilijoninę ištikimų gerbėjų armiją. Aleksandras Sergejevičius Demjanenka visada ir visur buvo atpažįstamas, gerbėjai skubėjo prašyti autografų, siekė jį paliesti ir nufotografuoti. Ekrane šis menininkas suvaidino daugiau nei šimtą ryškių vaidmenų, taip pat dirbo Maskvos ir Leningrado teatruose, įgarsindavo šalies ir užsienio filmus. Nepasaisant to, Šuriko įvaizdis Aleksandrui prilipo visiems laikams ir negiamai paveikė ne tik jo karjerą, bet ir asmeninį gyvenimą.

Vos tik aktorius išvysdavo prie jo bėgančius gerbėjus su šūksniais „Šurikas!“, jis akimirksniu tapdavo violetinis ir pašėlusiai susierzindavo. Vėliau susierzinimas peraugo į pyktį, o paskui – į agresiją. Ilgainiui visa tai virto tikra sociofobija. Dėl to toks atviras ir linksmas kine, gyvenime Demjanenka buvo visiška savo ekrano herojų priešingybė. Jis labai jautriai reagavo į bet kokias dėmesio savo asmeniui apraiškas. Aukščiausias pasipiktinimo laipsnis visada buvo desperatiškas šauksmas: „Aš – ne Šurikas! Aš – Aleksandras Sergejevičius!“ Kolegos mano, kad Demjanenkos tragedija – visą gyvenimą jį persekiojęs Šuriko vaidmuo. Režisieriai nesugebėjo atskleisti įvairiapusio talento, asmeninis aktoriaus gyvenimas sužlugo, o jis pats patyrė psichikos sutrikimų...