Pateikiame ištraukas iš Andriaus Kalugino knygos „Complexus Amoris“.
Tikros istorijos ir laiškų fragmentai
Marina, 38 metai. Visą savo gyvenimą norėjau ištekėti. Labai stengiausi. Bendravau su vyrais. Turėjau trumpalaikių ir ilgalaikių santykių, bet tinkamo žmogaus, su kuriuo norėčiau sukurti šeimą, nepaisant visų pastangų, vis dar nesutikau.
Berta, 31 metai. Su draugu kartu gyvename jau maždaug septynerius metus. Nesijaučiu su juo gerai. Niekada nesijaučiau. Kartais jis būna geras, dėmesingas, rūpestingas, mylintis, bet taip nutinka retai ir trunka neilgai. Dažniausiai jis mane žemina, įžeidinėja, seksualiai prievartauja, verčia daryti šlykščius dalykus. Bandžiau kalbėtis, aiškintis, konfliktuoti, skirtis. Viskas veltui. Jaučiuosi tarsi ilgai ir beviltiškai įstrigusi slegiančiuose santykiuose su partneriu, kuris daro mane nelaimingą.
Milda, 34 metai. Esu normali, sveika, padori, simpatiška, išsilavinusi, dirbanti moteris, bet nuolat nutinka visokių nesąmonių. Pastebėjau, kad iš daugybės vyrų kaskart pasirenku tuos, iš kurių nieko gera negalima tikėtis: išgeriančius, mėgstančius smurtauti, abejingus, emociškai šaltus, nepatikimus, nepasiekiamus, nedėmesingus, žeminančius orumą. O iš kitos pusės atkakliai nepastebiu normalių, dėmesio vertų vyrų – jie visai nejaudina mano širdies. Kas darosi, kodėl mane traukia baisuoliai, o ne paprasti normalūs vyrai? Ką darau ne taip? Kas su manimi blogai?
Agnė, 26 metai. Dažnai pastebiu, kad kai puikios galimybės susipažinti su geru vyriškiu lekia man tiesiai į rankas, aš, nepasitikinti savimi, išsigąstu ir jas praleidžiu.
Rasa, 22 metai. Jau seniai su siaubu ir pasišlykštėjimu žvelgiu į save veidrodyje, nors aplinkiniai laiko mane labai patrauklia ir gražia.
Visoms šioms moteris būdingas Merilinos Monro kompleksas.
Aprašymas
Moteris kompleksuoja dėl to, kad neva neverta tikrosios meilės. Jai nėra susiformavusi tvirta savivertė. Suprasti, ar yra ko nors verta, ji gali tik iš seksualinių partnerių ir gerbėjų reakcijos. Todėl visais būdais stengiasi jiems įtikti, kad pakeltų savivertę. Tačiau santykiai kas kartą griūva, palikdami tik skausmą.
Graži, talentinga, seksuali Marilyn Monroe laikyta grožio ir seksualumo simboliu. Ji buvo daugelio pasaulio vyrų erotinių fantazijų objektas. Tačiau žvelgdama į save veidrodyje matė tik bjaurią laimės nenusipelniusią nevykėlę. Apie ją svajojo milijonai vyrų, o ji šliejosi tik prie tų, kurie ją žlugdė.
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Įdomu
Pirmą kartą Merilinos Monro sindromas buvo aprašytas JAV psichologės Elizabetos Makavoi ir 1991 metais rašytojos Suzanos Izraelson knygoje „Meilės kankinė“ („Lovesick“). Vakaruose knyga tapo bestseleriu. Joje autorės atvirai pasakoja apie šio sindromo ypatumus. Tai ne šiaip nepasitikėjimas savimi, savo išvaizda ir galimybe patikti simpatiškam bendradarbiui. Tai liga su savo simptomais, remisijomis ir rimtais recidyvais.
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Galima būti likimo dosniai apdovanotai: turėti namus, pinigų, gerą darbą, daug talentų ir tobulą išvaizdą, bet kartu nejausti pasitenkinimo ir laimės.
Ryškiausias ir akivaizdžiausias Monro komplekso požymis – neadekvatus savo išvaizdos vertinimas. Nors pažįstami ir draugai jus laiko patrauklia, tą nuomonę patvirtina vyrai, besiveržiantys susipažinti, o draugės lyg tarp kitko vis mesteli: „Kad man tavo kojas, kalnus nuversčiau“, bet jūs žiūrite į veidrodį ir matote baisią storą nevykėlę, kuri nenusipelnė nieko gera.
Pasaulyje viskas susiję – kadangi bjauritės savimi, jūsų gyvenime atsiranda naujų ne mažiau liūdnų dalykų. Stresą, nusivylimą ir nuolatinį savo nereikšmingumo (nereikalingumo, netinkamumo – tęskite pačios) pojūtį malšinate kalnais picų, litrais alkoholio arba, dar blogiau, atakuojate save medicininiais (ir ne tik) preparatais. Dėl to pykstate ir jaučiatės dar blogiau.
Kitas gana dažnai pasitaikantis įvykių eigos variantas – palaikyti akivaizdžiai neperspektyvius santykius su vedusiu vyru, impotentu, tironu ir kitais nelabai maloniais tipais, kurie jus verčia jaustis dar nelaimingesne. Arba regzti atsitiktinius santykius, kuriuos lengva nuplauti po dušu, bet sunku tą padaryti širdyje.
Santykiai su vyrais jai – kančia. Žmonės tokią padėtį apibūdina paprastai: „Su juo negerai, bet be jo dar blogiau.“ Tiesa, be jo (tirono, sadisto, palaidūno, alkoholiko, narkomano) blogiau tikrai nebus, bet klastingas kompleksas diktuoja savo sąlygas. Moteris tiesiog nepajėgia palikti žmogaus, su kuriuo yra nelaiminga. Jos pasąmonė šventai tiki, kad daugiau niekam nebus reikalinga: „Vis tiek nieko geriau nerasiu, o gal viskas susitvarkys, jis pasitaisys: išsiskirs su žmona / mes gerti / nebekels rankos / nebesivalkios pas kitas.“ Daugybę kartų esu girdėjęs panašius žodžius iš savo nevilties kamuojamų klienčių.
Galiausiai vyras ją pameta, bet tai nesvarbu – su kitu ji iš naujo pereis visus psichologinio pragaro ratus. Toks dėsningumas visai nekeistas: vyras tironas dažnai puikiai supranta, kad moteris linkusi aukotis, nepasitiki savimi ir ilgus metus yra pasirengusi jį kęsti. Suprantama, jis tokią pasirinks, kadangi jam prilygstanti moteris iškart pasiųs velniop, nelaukdama smurto protrūkių ir kitokių išsišokimų.
Geriausias tokio užburto rato pavyzdys – puikioji Merilina. Ją dievino milijonai vyrų, tačiau žvaigždė atkakliai pasirinkdavo „ne tuos“ – visos trys oficialios santuokos, kaip ir dešimtys romanų, baigdavosi depresijomis, vizitais pas psichologą ir saujomis tablečių. Aktorės dienoraščiai pilni kartėlio ir nesupratimo – juk ji nuoširdžiai norėjo suteikti laimės savo išrinktiesiems, būti gera žmona ir mama.
Kita šio komplekso apraiška – dažni, bet trumpalaikiai santykiai su keliais vyrais. Ilgainiui moterį ima kamuoti nerimas, kad pernelyg dažnai ji atsiranda meilės trikampiuose tarp kelių meilužių. Susidaro situacijos, kai vienu metu dėl jos rungiasi keli pretendentai. Atrodytų, viskas nuostabu, juk yra iš ko rinktis! Tačiau kažkodėl būna taip, kad kovodami dėl moters nuolankumo vyrai atšąla, ir ji lieka viena – išsigandusi, nusivylusi ir vieniša. Moteris pasąmoningai siekia, kad ją įsimylėtų kuo daugiau vyrų, o tokie ketinimai veda į „trikampinius“ santykius, kurie žlugdo meilę.
Kas blokuojama
Monro kompleksas – menkavertiškumo komplekso atmaina. Dėl jo blokuojama pasitikėjimo savimi energija. Užslopinta psichinė energija nebeteka harmoningai, o susisuka į ydingą spiralę. Kiekvienas jos vingis – lyg užburtas ratas: moteris ieško meilės, ją įsimyli vyras, po kurio laiko ji nusivilia ir randa kitą, dar nenutraukusį ankstesnių santykių. Versdama kentėti vyrus, ji pasąmoningai keršija savo tėvui. O vyrai, jausdami veidmainiavimą, apgaulę, nenuoširdumą ir kerštingumą, ją palieka. Spiralės lygiai (amžius, aplinkybės, vyrai) keičiasi, bet ratas lieka. Jūs, tokia nuostabi, vėl liekate prie suskilusios geldos. Jeigu suprantate, kad šis aprašymas Jums tinka, vadinasi, atėjo laikas griebtis psichoterapijos.
Kreiptis į psichologą ne tik negėdinga, priešingai, vertinama kaip brandaus žmogaus didvyriškas žingsnis, pirmasis ilgame kelyje, kuris veda į svarbiausią tikslą – meilę sau. Juk tik pamilus save į Jūsų išdarkytą gyvenimą atlėks tikrasis vyras, kupinas nuoširdžių jausmų nuostabiausiai pasaulyje moteriai – Jums.
Priežastys
Tokio elgesio šaknys glūdi vaikystėje. Juk didžioji dauguma moterų, kurioms būdingas Monro kompleksas, kilusios iš nedarnių, nesutariančių šeimų, kur tėvai nesugebėjo dovanoti vaikams besąlygiškos meilės, negalėjo patenkinti emocinių mažo žmogučio poreikių.
Ir suaugusi desperatiškai meilės ieškanti, bet nepasitikinti savimi moteris – ne kas kita, kaip vakarykštė tėvų meilės stokojusi maža mergaitė.
Nesugebėjusi laiku pelnyti tėvų palankumo, ji randa sau partnerius, primenančius jai atsiribojusią motiną ar emociškai šaltą tėvą, ir stengiasi pagaliau pelnyti jų meilę. „Yra už ką mane mylėti! Aš gera!“ – ir vėl stengiasi įrodyti sau, jam ir visam pasauliui. Vaikystėje negavusi pakankamai šilumos ir švelnumo, vėliau ji siekia patenkinti savo poreikį: pati tampa pernelyg pataikaujanti, per daug rūpestinga ir atlaidi. Ypač bendraudama su vyrais, kuriems, kaip jai atrodo, viso to trūksta.
Vaikystėje ją tiek daug kartų skriaudė, įžeidinėjo, žemino, atstumdavo, kad dabar ji skyrė visą savo laiką tik tam, kad kuo daugiau žmonių priverstų ją pamilti. „Kai maža mergaitė jaučiasi atstumta, apleista ir vieniša, niekam nereikalinga, visą likusį savo gyvenimą ji nebegalės šito pamiršti“, – sakė M. Monro.
Ką daryti
Svarbiausia ir vertingiausia – pripažinti, kad turite savivertės, savivokos ir savikontrolės problemų, tai yra „nesutariate su savimi“. Priešingu atveju pabaiga gali būti labai liūdna, nes dar vienas Monro komplekso simptomas yra lėtinė depresija ir polinkis į savižudybę. Tai, žinoma, liūdniausia išeitis ir kraštutinumas, bet, sutikite, daugybę metų gyventi kankinantis dėl savęs ir aplinkinių – taip pat ne pati džiaugsmingiausia perspektyva.
Suvokus problemą, reikia žengti kitą žingsnį – įsisąmoninti, kad ji nesprendžiama valgant šokoladą, perkant madingas sukneles, kurių net namie neišdrįsite apsivilkti, arba veliantis į atsitiktinius intymius santykius, taip pat apsisvaiginus alkoholiu. Veikiau reikia imtis psichologės E. Makavoi ir rašytojos S. Izraelson siūlomos dešimties žingsnių programos:
1. Besąlygiškai mylėk save tokią, kokia esi.
2. Kasdien rūpinkis savo sveikata.
3. Pagal galimybes įsileisk į savo gyvenimą tik gėrį ir meilę.
4. Stenkis gyventi taip, kad gyvenimas paklustų tavo asmeniniams uždaviniams, norams ir poreikiams.
5. Rūpinkis savimi, ugdyk save.
6. Pasikliauk tik savimi, pasitikėk tik savimi, klausyk tik savęs.
7. Būk atvira naujoms idėjoms, kurios padės keisti gyvenimą.
8. Gink ir saugok save nuo visokios žalos, nuoskaudų, priešiškai nusiteikusių žmonių, skausmo ir įvairių neigiamų dalykų – visko, kas kelia grėsmę.
9. Gerbk save, savo nuomonę, įsitikinimus, idealus ir vertybes.
10. Pažadėk sau pasveikti.
Man teko pažinti nemažai garsių, žinomų žmonių ir šou pasaulio žvaigždžių. Bendraudamas su jais, pastebiu tendenciją – daugelis nesijaučia laimingi. Kelis kartus buvo vedę arba visai nesukūrė šeimos, yra homoseksualūs.
Dažnai pasitaiko, kad gerbėjas(-a) įsimyli nepasiekiamą, bet tobulą žvaigždės scenos įvaizdį, o ne tikrą žmogų. Ar vyras pasiruošęs priimti ir pamilti moterį be makiažo, puošnių drabužių ir šukuosenų, be specialaus apšvietimo ir garso režisūros, žvelgiančią ne iš ekrano, o iš virtuvės? Dėl Merilinos vis klausiu savęs: kas buvo toji Merilina Monro – stulbinančio grožio moters idealas, užkariavęs viso pasaulio vyrų širdis ir privertęs iš pavydo raudoti gražiąją žmonijos dalį, ar tiesiog nelaiminga, santykiuose su vyrais susipainiojusi moteris, kuriai nepakako meilės ir globos?
Tačiau užuot gilinęsi į tai – apie žvaigždžių psichologiją ir savo bendravimo su jomis patirtį galėčiau parašyti visą knygą, – geriau aptarkime kitus kompleksus.
