Istorija prasidėjo paprastai – išvažiavau su mainų programa studijuoti į Graikiją. Lietuvoje palikusi vaikiną, su kuriuo buvome daugiau kaip dvejus metus kartu, tikėdama, kad jis man skirtas, kad pusė metų nieko nepakeis.
Viskas keitėsi pamažu. Būdama toli supratau, kad tai ne tas žmogus, kad mes per daug skirtingi, ir kad gyvenimą matome kitomis spalvomis. Išsiskyrėm. Nenorėjau jokių santykių, o ypač - romanų su užsieniečiais. Buvimo laikas Graikijoje ėjo į pabaigą, aišku, kaip ir visuose projektuose buvo suorganizuotas „goodbye“ (atsisveikinimo) vakarėlis. Jo laukiau kaip jokio kito vykusio ten vakarėlio..
Tik įėjus akį patraukė vienas vaikinas ir galvoje iškilo klausimas: „aš čia jau pusę metų, ir dar yra žmonių, kurių aš nepažįstu?“
Paklausiau kambariokės, kas jis, ir paaiškėjo, jog jis yra vokietis ir su mainų programa buvo Turkijoj, o dabar atvažiavo aplankyti savo draugo bei pakeliauti po Graikiją. Kadangi jo draugą pažinojau, pradėjom visi bendraut ir dabar net negaliu pasakyt tiksliai, kaip tai įvyko, bet mes šokom visą vakarą kartu ir tai buvo tikrai geriausias vakarėlis per visą laiką, praleistą Graikijoj!
Jis palydėjo namo, paprašė telefono numerio ir pažadėjo parašyti. Ir parašė jau kitą rytą. Jam buvo likę 5 dienos atostogų Graikijoj ir mes visas tas dienas buvom kartu. Keliavom, kalbėjom taip, lyg būtume pažįstami jau labai seniai ir buvo taip gera, radom kažką bendro.
Viskas klostėsi taip greit, kad nespėjau net galvot apie tai, kas vyksta ir kas bus toliau. Tos 5 dienos prabėgo žaibišku greičiu. Tik pamenu, kad kai atsisveikinom, aš pagalvojau: „tai sapnas ar tikrai tai buvo?“.
Mes nieko nekalbėjom, kas po to, aš net nežinojau, ar mes dar pasimatysim ar bendrausim. Juk dažniausiai atostogų romanai taip ir baigiasi. Tada man tai nerūpėjo, nes juk jei ne dabar, tai kada dar. Tik kažkodėl mes vienas kitam nepasakėm „ate“, atsisveikindami tepasakėm „iki pasimatymo“.
Jis grįžo į Vokietiją, po savaitės aš grįžau į Lietuvą. Mes bendravome kiekvieną dieną, pasimatymai „skype“ tapo kasdienybe, net tada, kai abiems reikėdavo keltis anksti į paskaitas, mes kalbėdavom iki vidurnakčio.
Pirmiausia aš aplankiau jį, tiesiog skridom su drauge į Miuncheną, nes norėjom pakeliauti. Bet net ir po 2 mėnesių vėl susitikus nesijautė jokio atstumo. Vėliau jis atskrido pas mane į Kauną. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Ir negaliu pasakyt, kad tai lengva. Bet aš dabar laiminga su juo keliaudama, susitikdama, kad ir ne taip dažnai, kai apkabini oro uoste ir daugiau, atrodo, nebereikia nieko daugiau.
Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad „goodbye“ vakarėlis gali tapti nauju „hello“, kad atostogų romanas gali tapti tikra draugyste ir, apskritai, kad aš sugebėčiau draugauti per atstumą. Ir juk niekada nesakyk niekada. Tai štai kaip mūsų netikėta pažintis užtruko.
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.